Boards Of Canada – grupė, be kurios neįsivaizduočiau savo IDM stiliaus atradimo. Svarbiausia ką jie turi – savitas skambesys, kuris būdingas tik jiems ir niekam kitam. Iš pirmų kelių akordų galėtum pasakyti – tai Boards Of Canada. O tai žavi labiausia. Na lyginti galima, bet nelabai yra su kuo. Nebent porą ar trejetą IDM albumų, skambančių TIK panašiai. Boards of Canada – Maikas Sandinson & Markas Eoin. Grupės pavadinimo kilmė: vaikystėje mėgta socialinė, politinė dokumentika National Film Board of Canada. Šiuo metu Pentland Hills’e, Škotijoje, atnaujintame branduoliniame bunkeryje jie gyvena ir kuria. Čia Sandison ir Eoin įkūrė Wider Arts Collective Music70, kurie suka nepelno siekiančius trumpametražinius ir animacinius filmus. Jau ilgus metus BOC skambesys beveik nesikeičia, o jei ir keičiasi, tai labai nežymiai. Įdomiausia, kad negalėčiau išskirti vieno ar kito albumo kaip geriausio, klausausi vieno – super, įsijungiu kitą – vėl super. Na aišku čia galima vadinti mane tokiu BOC fanu, kuris nemato jų muzikoje trūkumų ir tik giria viską, bet taip nėra. Tiesiog ten nėra trūkumų. Viskas atidirbta nuo..iki.

Boards Of Canada diskografija: Twoism (1995, perleistas 2002), Hi Scores (1996, perleistas 1999 ir 2002), AquariusMusic Has The Right To Children (singlas, 1998), (1998), Peel Sessions (1999), In A Beautiful Place Out In The Country (2000), Geogaddi (2002), The Campfire Headphase (2005), Trans Canada Highway (2006).

2002-ųjų metų lapkričio 25 dieną Warp pasauliui pateikė debiutinį Boards Of Canada albumą Twoism. Perdarytas ir atnaujintas šis devynių kompozicijų mini albumas dabar pasiekiamas ir cd formatu. Pirmą kartą pasaulio šviesą jis išvydo jų pačių leible Music70. Ezoteriškas leidimas, limituotas iki 100 vinilinių kopijų, įtakojo neįtikėtiną ir šio darbo vertę. Jis tapo kone vienu geidžiamiausiu albumu tarp kolekcininkų bei fanų. Marcus Eoin ir Mike Sandison duetas sutiko, kad jų ankstesnis leidinys dar kartą būtų perleistas, pasiektų šiuo metu labai išaugusią auditoriją. Tikslas irgi buvo vienas: noras, kad žmonės Boards Of Canada muziką atrastų patys, kad jie suvoktų, jog kiekvienas kūrinys, net ir tyla, yra skirtas kiekvienam individualiai. Šis albumas, kaip ir kiti škotų dueto darbai, susikoncentravęs ties vaikyste. Twoism švelniai skanuoja visą prieblandišką BOC teritoriją, įsiliedamas į tik jiems patiems būdingas temas – saldžios vaikystės prisiminimai, vaiduokliškos erdvės, lengvi ritmo prisilietimai bei dreifavimas gyvoje elektronikoje. Albume galima pastebėti tam tikrą evoliuciją, pradedant nuo kūdikio Sixtyniner link popsiškojo Iced Cooly, nuo analoginio Seeya Later iki natūralaus Smokes Quantity, perskriejant per Melissa Juice erdves. Twoism turi savo išskirtinumą bei savitą stilių, būdingą tik Boards Of Canada kūriniams. Tai lyg žiūrėjimas į praeitį pro galinio vaizdo veidrodėlį. Logiška tylos elegancija.

1998 metais pasirodė išties stebuklingas albumas Music Has The Right To Children, sulaukęs begalės kritikų liaupsių. Warp Records šį albumą perleido, kadangi, 1999 metų gale visos kopijos buvo nušluotos nuo prekystalių… Daugelis šį darbą 1998 metais priskyrė prie geriausių tais metais išleistų IDM projektų. Ir jis buvo išrinktas geriausiu pasaulyje IDM albumu. Šiame albume skambėjo jau visiškai susiformavęs BOC stilius: kompozicijos prisodrintos niūria muzika, smalsiu nostalgijos ir vaikiško stebuklo jausmu. Viename kūrinyje vaikiškas balselis niūniuoja: “aš myliu tave, mamyte”. Gyvybingi vaikiškų šnekų intarpai sukuria praradimo jausmo įspūdį: Sandison ir Eoin abu prisipažįsta jaučiantįs didelę nostalgiją vaikystei. Tad pagrindinis muzikos kūrimo įkvėpimo šaltinis jiems būtent ir yra atsisakymas pripažinti buvimą suaugusiu. Taip pat muzikai įtakos turėjo reklaminiai garso takeliai, trumpi Radio ir TV džinglai, bei ankstyvųjų 70-ųjų liaudies kūrėjų estetika. Nors ir kiek su neigiama potekste, Boards Of Canada muzika skamba labai mielai, jaukiai, tarsi gaivus mėtų arbatos puodukas saulėtą šeštadienio popietę…

2000-ieji. Po 2 metų tylos, žiemą jie išleido, mano ir ne tik mano nuomone, patį geriausią savo singlą In A Beautiful Place Out In The Country – tas pats BOC stilius, tie patys fonai, migdančios būgnų linijos, tik viskas dar kokybiškiau. Vėl ir vėl stebina, jų išgautas tingus, ambientinis garsas, kuris iš karto keliauja link širdies gelmių. “Stebuklingas darbas” – galima išgirsti ne iš vieno Boards Of Canada fano lūpų. Jo ir dabar dar klausausi ir klausausi, ir kas kartą atrandu jį iš naujo.

Geogaddi tikrai vertas patekti į geriausiųjų metų albumų Top 20. Tai jis ir padarė Anglijos chart’e, galutiniame metų reitinge užėmęs 17-tą vietą. BOC tapo vieninteliais šio stiliaus atstovais tope. Tačiau galima drąsiai teigti, kad tik ankstesnio albumo Music Has The Right To Children reputacija, savaime suprantama nepriekaištinga, paskatino Geogaddi tapti vienu iš geidžiamiausių indie ir elektroninės muzikos albumu. Praėjo 7 ilgi metai nuo Boards Of Canada debiuto ir per tą laikotarpį gimė daugybė panašių į juos, tačiau aplenkti niekas taip ir nesugebėjo. Po 2000 metų pabaigoje išleisto super singlo In A Beautiful Place Out In The Country, Marcus Eoin ir Michael Sandison pasislėpė nuo pasaulio savo Hexagon Sun studijoje. Gerbėjai spėliojo apie galimas bei įmanomas dueto ateities kūrybos tendencijas: kur jie pasuks toliau? Geogaddi pateikia aiškų atsakymą – labai toli nuo pasirinktos krypties nenuklysta. Albumas, įeinantis į boardsofcanadišką katalogą, parodo, kad grupė nenusiteikus išradinėti kažką iš naujo. Išskirtinis Geogaddi skambesys yra suformuotas ant ankstesnių grupės kūrinių pagrindo ir visiškai prie jų klijuojasi. Vieni kaltina BOC, jog jiems nepavyko atrasti naujo skambesio, kiti džiaugiasi, kad toks nuostabios muzikos paketas išvydo pasaulį. Visada buvo ir bus dvi nuomonės. Lyginant albumus sakoma, kad panašumai yra nuobodūs, tačiau pažiūrėkime į Geogaddi skirtumus. Pirma, į ką atkreipiau dėmesį, tai albumo nuotaika. Nors Boards Of Canada tęsia nostalgišką kelionę į vaikystę, šio albumo atmosfera yra tamsesnė nei ankstesnių darbų ir persismelkia apčiuopiama paranojos banga. Duetas visąlaik turėjo disorientuotą savo muzikos srovę, ir tai iš dalies yra dėl išskirtinių jų analogiškai sintezuotų moduliacijų. Tuo pačiu Geogaddi, rodos, suprojektuotas pažadinti sustingusią atmintį. Iškreipimai sukelia spėliones, ar tik negalėtų kažkas gąsdinančio slėptis po sandariu paviršiumi. Dalis šios tamsos ateina iš neišnaudotos erdvės versijos. Albumas talpina savyje tylą kartu su garsu. Čia nėra meniškai šviesaus karščio kaip Aquarius iš Music Has The Right To Children, čia taip pat dingęs švelnus In A Beautiful Place Out In The Country pastoralizmas. Jų vietoje mes randame klaustrofobiškus Julie And Candy posūkius, vienišą, izoliuotą The Devil Is In The Details, kuriame du sempluoti balsai – verkiančio kūdikio ir moters monologas – visa tai skęsta jau iki tobulumo kruopščiai atidirbtame fone. Gyroscope su savo mechanizuotu mušamųjų loop’u ir moduliuotu vaiko balsu fone, Alpha And Omega su savo daugiasluoksne perkusija – visa tai sudaro intriguojantį Boards Of Canada sukurtos srovės pojūtį. Tiesiog niekieno vaikystė.

Turbūt praėjus mėnesiui po Geogaddi albumo išleidimo internete pradėjo sklandyti gandai apie naująjį Boards Of Canada albumą The Campfire Headphase. Tipiški Boards Of Canada, tik nebe tokie geri kaip tarkim 1998-ais. Albumas iš tiesų nuostabus, jeigu nepradedi lyginti su buvusiaisiais. Tokių darbų niekas niekada nėra sukūręs ir todėl jis bet kokiu atveju yra unikalus ir priverčiantis ploti. Taip, taip, BOC nebėra tokie stiprūs, nebėra tokie intymūs, nebėra tokie vaikiški. Jie tiesiog bando atkartoti super sėkmingą formulę, ir jiems tai pavyksta. Tačiau BOC pamiršta, kad su kiekvienais metais žmonių reiklumas didėja. Naujausias albumas šiek tiek nykokas, blankus, bespalvis. Jis tiesiog nebėra toks, koks buvo Music Has The Right To Children. Bet negi galima teisti grupę vien už tai, kad kažkada ji sukūrė geresnį darbą nei yra įmanoma? Todėl ir sakau šioje vietoje reikia išvengti lyginimo ir tiesiog klausytis… Išgirdus jį kaip atskirą leidinį supranti, kad The Campfire Headphase nepriekaištingas, malonus ir egzotiškas. Visi taip keičiasi, keičiasi nebespėji jų aplenkti, tuo tarpu šaunieji BOC stovi vietoje ir visus toliau labai džiugina. Tokios kompozicijos, kaip Peacock Tail, Slow This Bird Down, Dayvan Cowboy, Hey Saturday Sun priverčia užmiršti bet kokią praeitį, bet kokias BOC sėkmes bei įvertini tik dabartį ir jos grožį.

Naudota informacija: www.sutemos.net || www.boardsofcanada.com || www.discogs.com || www.warprecords.com

Related posts:

1. Skardas