Birželio mėnesį žiūrėtų filmų trumpas apžvalgas pradėsiu nuo geriausio matyto filmo – The Fountain. Tai režisieriaus Darren Aronofsky, sukūrusio tokius šedevrus kaip Pi ar Requiem for a Dream, 2006-ųjų metų juosta. Pats filmas toks vaiduokliškai jaukus, iš pradžių net sunku suvokti kas kur ir kodėl vyksta. Pagrindinė mintis – mirties, kaip ligos, nugalėjimas ir amžino gyvenimo paieškos. Filmas ypatingas ir tuom, kad jame nebuvo panaudotas nei vienas kompiuterinis efektas (nors realiai atrodo kitaip), o visos “netikros” scenos nufilmuotos naudojant mikrofotografijos efektus. Viskas atrodo tikrai įspūdingai, o Realiai filmas turėjo pasirodyti bemaž prieš tris metus, bet visokios kūrybinės krizės bei kai kurių aktorių atsisakymas filmuotis privertė visa tai užtrukti daugiau nei 3 metus. Gal nemačiusiems sugadinsiu malonumą, bet iš karto informuoju, kad lengviau būtų suprasti filmą nuo pat pradžių – jame yra trys siužetinės linijos. O toliau ieškokite nemirtingumo patys. (10/10)

Kung Fu Hustle – berods trečią kartą žiūrėjau šį filmą, nes…na man jis patinka ir jis tikrai geras. Azijiečių humoras, rytų kovos menai ir specialūs efektai sukūria gana įdomų galutinį vaizdą, nors neturintiems humoro jausmo jo nerekomenduočiau. Reikia tiesiog mėgti tokius filmus (turiu omeny, kad ir Kung Pow). Prieš žiūrint reikia nusiteikti, kad tai nebus rimtas filmas, o kai kurios scenos ne tai, kad kvailokos, bet šiek tiek absurdiškos. (9/10)

Broken Flowers – 2005-ųjų metų juosta, kurią sukūrė režisierius Jim Jarmusch (Coffee and Cigarettes, Ghost Dog: The Way of the Samurai), o pagrindinį vaidmenį atlieka Bill Murray. Prisipažinsiu, jaučiu kažkokią silpnybę žiūrėti filmus su šiuo aktorium ir kol kas nei vienas neapvylė ar bent jau nemačiau tokio, kuris apviltų. Filmo pradžia buvo nuobodi, bet kaip vėliau išsiaiškinau, tai tik išankstinė nuomonė, nes pažiūrėjus kokias 15 min, grįžau atgal į pradžią, kad viską dar kartą pažiūrėt, tik jau susikaupus. Vyriškis jau metuose, gauna laišką, kuriame yra informaciją, kad jis turi 19metį sūnų, tačiau neužsiminta nei nuo ko laiškas, nei kur ieškot sūnaus. Tenka važiuot per buvusias merginas ir ieškoti pačiam. Tiek vaidyba, tiek scenarijus – nuostabūs. (9/10)

What Dreams May Come – kaip sako anglai: stunning! Nenaujas filmas, susuktas 1998 metais, gavęs Oskarą už geriausius efektus. Tik kaip man patinka Bill Murray vaidyba, tai čia visiškai priešingai – žiauriai nepatinka Robin Williams. Tačiau mano mergaitė pačioj filmo pradžioj pasakė, kad filmas gan įdomus (aš jo iki šiol nebuvau matęs), todėl pažiūrėjau ir nė gramo nenusivyliau. Net ir tuo aktorium. Po amžinybės paieškų (The Fountain) verta pažiūrėti, kas mums būna po mirties. Efektai tikrai nuostabūs. (9/10)

Lemony Snicket’s A Series of Unfortunate Events – dar vienas nenaujas filmas (2004 metai). Kaip nebūtų keista irgi nebuvau jo matęs ir labai knietėjo pažiūrėti, kaip šioje juostoje vaidina Jim Carrey. Ogi nieko naujo, vaidina kaip ir visose savo komedijose. Tikrai įdomiau žiūrėti filmus su rimtais jo atliekamais vaidmenim. O čia… Čia buvo pasaka, fantasy istorija. Siurrealistinis pasaulis, nei dabartis, nei steampunk amžius. Labai sužavėjo aktorių grimas (Oskaras jiems už tai), spec. efektais kurtos scenos bei jauniausios aktorės Kara Hoffman (Sunny) vaidyba. Istorijos nepasakosiu, bet paminėsiu, jog verta sulaukti pabaigos, kada pradeda eiti titrai. (8/10)

Phone Booth – pakartotinai pažiūrėjom, nes mano mergaitė nebuvo mačiusi. Neturiu ką ir pasakyt šio filmo adresu, pagrindinio aktoriaus vaidyba super, scenarijus originalus, įtemptas ir visiškai nenuobodus. (8/10)

Reno 911!: Miami – komedija, pastatyta pagal to paties pavadinimo Comedy Central serialą. kadangi nesu matęs anei vienos serijos, tai gal ir filmo esmės nelabai pagaunu. Geriau nei Policijos Akademija, bet kažkas ne taip. O tas kažkas greičiausiai įtakojamas serialo nematymo. Trumpai: kvailoka amerikiečiu komediją apie policiją. (4/10)

The Ex (arba Fast Track) – kaip pasakytų draugas Spakainas – ploskas filmas ala romantinė komedija. Tik iki šiol nesuprantu, kodėl tokius filmus, kuriuose nėra anei vienos menkiausios juokingos scenos, amerikiečiai vadina komedijomis. (1/10)

Underworld, Underworld: Evolution – efektai efektais, bet mano nuomonė kategoriška – nėr ko iš šūdo spausti trilogijos (jei planuojama dar trečia dalis). Tinka laiko prastumimui. (4/10)

Idiocracy – Pavadinimas viską ir pasako. O Mike Judge geriau kurti multikus (Beavis & Butthead, King Of The Hill). Jei kamįdomu – vienas vidutinio IQ bičas užšaldomas metams, tačiau netyčiavisi apie tai pamiršta ir jis (kartu su kolege, vidutinio IQ prostitute) pabunda po 500 metų. Žemėje gyvena vieni debilai, o jie tampa protingiausiais ir didžiausią IQ turinčiais žmonėm. (2/10)

Atlantis: Milo’s Return – antra animacinio filmo Atlantis dalis, turbūt vienas iš tų multikų, kuriuos tikrai gali žiūrėti vaikai ir suprast. Nes abejoju ar vaikai supranta daugelio šiuolaikinių animacinių filmų veikėjų dialogus. O čia paprastas, vidutiniškas multikas su daugybe nuotykių. Nevertinu, nes man jis vertas 1 balo, o nuotykius mėgstančiam vaikui turbūt būtų cieli 10.

No related posts.