Antra diena prasidėjo sunkiai, nes Lietuvoje keltis 8 ryto tenka tik tada, kai reik eit į darbą ir tai atlieku labai labai nenorom. Egipte 8 ryto reikia keltis jei nenori, kad draugiškai nusiteikę kolegos vokiečiai, rusai ir latviai suvalgys tavo pusryčius. Antra diena buvo sekmadienis, kažkada po pietų turėjom susitikti su savo nauju pažįstamu kelionių agentūros atstovu dėl visų niuansu, o iki to nusprendėm tiesiog pachillinti ir padeginti savo blyškias skūras. Iš karto informuoju, tai daryti reikia labai atsargiai, ypač kai saulės blynas kaba tiesiai tau virš galvos. Mano mergaitė nusivežė gan gerų apsaugų (kai kurios buvo tokios geros, kad patepus ta vieta nė velnio neįdegė, lyginant su įdegusia gavosi nelabai linksmas konstrastas, nuo ko ji pati ir nukentėjo), todėl sudegiau gražiai ir tolygiai.

Taigi, pabudę, mano nuomone labai anksti, nuėjome į jų vietinį viešbučio restoraną, ten susitikom su kolegom lietuviais ir susėdom ragauti vietinio maisto. Su pirmu kąsniu vos neprarijau liežuvio – buvo neapsakomai skanu. Aš net neprisimenu ar Lietuvoj teko valgyti tokį skanų maistą. Su mergaite net nusistebėjom, kad tiek visur skaitėm nekokių atsiliepimų apie vietinį maistą, o čia visai priešingai. Todėl nusprendėm, jog maisto kokybė gali priklausyt nuo viešbučio. Kadangi buvo taip skanu, kad net silpna darėsi, tai kaip tikri lietuviai padarėm dar keletą užėjimų prie švediško stalo ir stengėmės paragauti visko po truputį. Nepatiko gal tik kava, prie kurios reik arba priprasti, arba gerti savo iš Lietuvos, arba gerti arbatą. Kadangi jaučiausi vis dar blogai (nuo šalto alaus ant Gedo kalno), tai gėriau arbatą su neva tai naturaliu bičių medum, kuris man labiau priminė degintą cukrų. Vietoje taip pat galėjai paragauti tau specialiai iškeptos kiaušinienės ar omleto, su tavo pasirinktais priedais. Žodžiu virėjai žino ką daro ir galutinis rezultatas džiugino skrandžius.

Po labai sočių pusryčių susipakavom manatkes ir išėjom pagulinėti prie jūros. Žmonių beveik visiškai nebuvo, kaitinosi vokiečių turistų porelė, o aš padariau bene pirmą savo panoramkę. Pirmas blynelis, alia daug maž parodo tai ką mačiau. Tiesiai tolumoj matosi viešbutis, o visą šitą reikalą vietiniai pavadino Lagūna. Gražiai atrodo tekant saulei. Pačioje lagūnoje vandens temperatūra visiškai nesiskyrė nuo atviros jūros, tik dugnas buvo nekoks – slidus, dumblėtas. Manęs tai visiškai netraukė, todėl vos pasidėjęs daiktus perlipau a la molą ir nėriau į Raudonosios jūros bangas. Vanduo man pasirodė šaltokas (+22 laipsniai), bet tik iš pradžių ir tik todėl, kad esu karščio mėgėjas. Na ir sūrus neišpasakytai. Jūros dugnas gražus, smėliukas gražus, pats vanduo toks skaidrus, kad net 5 metrų gylyje esantys gyventojai matosi puikiai.

O krante pasak vietinių “baltas pasakiškas smėliukas” nepasirodė mums nei baltas, nei pasakiškas. Pamatytų jie Smiltynės smėlį, pradėtų skirti kas yra kas. Iš tikrųjų ten toks nemalonus kojoms priemolis su žvyru. Žodžiu visiškai skiriasi nuo jūros dugno. Po maudynių ant kranto priėjo vienas vietinis reklameris, prisistatė kaip Dima (jie visi ten Dimos, o realiai tai vardą pasirenka patys kokį tik nori, kad tik būtų trumpas ir lengvai įsimenamas). Taigi Dima sužinojo, kad mes ne rusai, todėl pradėjo bendrauti mandagiau ir net šilčiau. Norėjau pasiūlyt jam pasivadint Petras, jausčiausi lyg su lietuviu bendraudamas. Kadangi mano oda iš prigimties šiek tiek tamsoka, Dima iš karto paklausė kelinta diena mes viešim Hurgadoje. Ir aišku labai nustebo, kai sužinojo, kad tik vakar atvažiavom. Tada pažiūrėjo dar kartą į mano odos spalvą ir paklausė ar mes kartais ne iš kito Afrikos miesto atvykom. Kai atsakiau, kad iš Lietuvos, Dima susiparino ir paklausė “So why does your skin look like mine?“. O tada pradėjo dėstyt ko gi jis prie mūsų prisikabino. Pasirodo, kad Dima buvo vietinės nardymu užsiiminėjančios firmelės atstovas ir rinko klientus antradienio kelionei į atvirą jūrą, panardyti prie koralų rifų ir aplankyti Rojaus salos. Mumi tuo metu susilaikėm nuo sutikimo, nors kaina pasirodė padori, bet nusprendėm pakalbinti kolegas lietuvius, maž jie irgi norės kartu plaukti. Dima nuėjo savo keliais, aš dar kartą į jūrą (Ichtiandras jmj), o mano mergaitė pasičiupo fotoaparatą ir išbėgo fotografuoti apylinkių.

Čia nuotrauka apėjus lagūną iš kitos pusės, šalia stovėjo burlenčių ir kitų vandens sporto aparatų nuomos punktelis bei mokykla viename. Tuo metu nesusigundėm, o paskui ir apskritai pamiršom apie tai. Ateity būtinai išbandysim. Taigi, kol aš išlindęs iš jūros gulėjau ir deginausi, mergaitė lankstė viską fotografuodama (galerijoje matosi ir ta mokykla-nuomos punktas, ir tos mokyklos mokiniai, ir dar kažkoks vienišas kupranugaris su vienišu asiliuku), Dima dar kelis kartus praėjo pro šalį vis pasisveikindamas ir pasiteiraudamas “how are you, is everything ok?” kas yra labai ir labai malonu. Šiaip Lietuvoj to labai pasigendu – šilto, malonaus bendravimo ir šypsenų. Ir mitas yra tai, kad tie vietiniai nustoja būti maloniais, jei pamato, kad negaus jokios materialios naudos. Normalūs, geros dūšios žmonės tokie buvo visą laiką. Net kai durnas latvis vieną pastoviai siuntinėjo ant trijų raidžių, vaidindamas very important person, tas vietinis tik nusišypsodavo, mintyse aišku pasiųsdamas daug toliau ir spakainiai nueidavo.
Kai pajutom, kad pradėjom degti tiesiogine ta žodžio prasme, susirinkom daiktus ir nulėkėm prie baseino, su mintis šiek tiek atsivėsinti. O baseine tuo metu vandens temperatūra buvo +19 ar +17 (kolegos LT gal tiksliau prisimins), man asmeniškai vanduo pasirodė per šaltas, todėl palindau po skėčiu ir chillinau bei gaudžiau visokius kadrus. Liaudis baseine jau lošė vandens tinklinį. Tas galingas juodukas nuotraukoj buvo vienas iš Animation Team narių, kurių darbas buvo rasti užsiėmimų nuobodžiaujantiems turistams. Pavadinau jį Ademola Okulaja. Jis dėl to nepyko, nes kaip jau minėjau jie pripratę turėti begalę vardų.

Mano mergaitė nuėjo susipažinti su tuo metu turbūt jaunausia turiste iš Vokietijos, nors realiai tai buvo turkų tautybės atstovai. Šiaip pats viešbutis priklauso vokiečiams, todėl vietiniai nelabai juos ir mėgsta. Iš tokių mėgstamiausių tai jiems buvo lietuviai, gal dar kanadiečiai.

Baseino (tuo pačiu ir paplūdimio) taisyklės buvo surašytos stende. Jūroje jokių gelbėtojų nėra, maudaisi ir prižiūri pats save. Baseine sėdi vienas nuobodžiaujantis gelbėtojas. Karts nuo karto pakomanduoja ką nors, greičiausiai, kad neužmigtų iš nuobodulio. Taip pat jau minėjau vieną minusą (nors kalbant apie sveikatą – tai pliusas) – negalima maudytis sutemus.

Na jei baseine tai tik koks nors nelaimingas atsitikimas galėtų būti, o vat jūroje visokia vietinė fauna ir flora gali užpulti, ko pasekoje galima pasigauti nemalonią zarazą. Beje, mano sveikatos būklė dar nebuvo pagerėjusi, anaiptol, tik blogėjo, mergaitė primygtinai siūlė išgerti antibiotikų, aš vis atsisakinėjau ir galvojau, kad lietuviškos Žalios Devynerios viską sutvarkys.
Kadangi Egipte per vieną dieną patirdavom tiek, kiek Lietuvoje per kelias dienas, tai tenka įrašą skaldyt į dvi dalis. Pirmos dalies pabAiga.

Related posts:

1. Egiptas (pirma diena)