Atsimerkiu šiandien, žiū pro langą ir matau violetinį dangų. Mintys dvi – arba čia toks giedras dangus, kad net akyse tamsu, arba lis. Lijo. Nes nu juk ir taip dviejų saulėtų dienų mums paprastiems žmonėms yra per akis. O vat per tas kelias dienas pasilinksminome taip, kad ohoho. Pinktadieniaus vėlų vakarą sulaukėm pirmojo ekipažo iš Kauno: p. Velijura, p. D. ir p. V. aka Dionizas. Beprotiškai fantatiškai skanūs buvo p. Velijuros beliašai, t.y. pyragėliai su jūreivio Papajaus pagrindiniu maistu. Must try.

Taliau nuvarėm į džiazus (apie juos bus vėliau atskiras post’as su fotografijomis), labai linksmai pasišokom, nes buvo tokia šokių atmosfera, neskaitant vieno besiplaikstančio bičo su mini gitaryte. Aš su fotoaparatu šaudžiau į kairę ir į dešinę, vienas siūlė duot į galvą – atsisakiau. Kitas įsivaizdavo kažkoks VIP ir neva tai aš jį nufotkinau be jo leidimo, nors realiai aš fotkinau kažką šalia jo ir VIP susiparinęs, kad vis dėl to jis visai ne VIP, nuėjo savais keliais. Naktį užsitęsė bendravimas su p. D. iki 4 ryto, kol mano mergaitė nenuvarė mūsų į lovas.

Antrą dieną belaukdami antrojo ekipažo iš Kauno (p. Iceblue ir p. T) nuvažiavom prie gražaus ir nelietuviško pajūrio, kur vieni pachillin’o, kiti vos širdies smūgio negavo, o šeimos narys nukrito iš kelių metrų aukščio skardžio, atsistojo ir sveikas gyvas toliau tūsinosi, ko pasekoje visi žiūrovai jam paplojo. Po pachillinimų namuose kepėm vištą ir vis dar laukėm antrojo ekipažo. Man šiek tiek pabuvus GPS’u, antras ekipažas prisistatė į vietą ir mumi patraukėm į džiazus. Šeštadienio vakaras buvo skirtas ramesnei muzikai, bet mumi nenusiraminom ir grįžę namo ieškojom kebabų taško. Jį radom, bet neradom pačių kebabų. Po 30 min. radom kebabus, bet neradom kebabų sudėtinių dalių. Teko jimt be jų ir visai gerai sulindo.

Trečią dieną po nesėkmingų kai kam pusryčių važiavom į Smiltynę, moteriškos pletkavojo, vyriškai žaidė vieną lietimą ir maudėsi. Šalta pasidarė tik tada, kai eidamas namolio pamačiau vandens temperatūrą. P. Dionizas pareklamavo Durex (foto bus vėliau). O kadangi gulėjom ties riba tarp bendro ir moteriškių pliažo, tai iš pastarosios pusės sulaukėm visadeginančių žvilgsnių. Lygtais yra ten į ką žiūrėt. Beje, naujas keltas Senojoje perkėloje rulez. Papiet išlydėjom antrąjį ekipažą atgalios į Kauną. Jie išskrido, bet pažadėjo sugrįžti. Pirmasis ekipažas susirašė nuotraukas ir muziką į duomenų laikmenas bei taipogi pakėlė sparnus, po ko bute patapo tuščia ir nyku, taigi vėl nulėkėm į senamiestį, šį kartą tik dviese. Tai tiek žinių, gailėkitės tie, kas nebuvot džiazuose, nes oras kaip užsakytas – anei lašo lietaus. Be to, nuoširdžiai užjaučiu tuos, kas dar neragavo Velijuros pyragėlių.

No related posts.