Antroji dalis apie sekmadienį Hilton Resort, tfu, Hostmark viešbutyje, antrą viešnagės dieną. Pirmoje dalyje baigiau tuom, kad su mergaite nusėdom palei baseiną ir taip leidom laiką – ji fotografavo, o aš skaičiau knygą apie vorus. Apie 16:00 turėjom susitikti su kelionių agentūros atstovu, kuris žadėjo viską papasakot, padalinti ekskursijų grafikus ir supažindinti su vietinių kultūra bei svarbiausiu dalyku – kainomis. Per tą laiką dar susitikom su kolegom iš Lietuvos, kartu nusprendėm imti Dimos pasiūlytą kelionę su neva tai nuolaida į keturias salas ir panardyti koralų rifuose, tada susirinkom viešbučio laukiamajam, kuriame buvo net per šalta man ir netrukus pasirodė atstovas, kurio vardą jau pamiršau. Informacija keliaujantiems: atstovai turi teisę jums suteikti 5$ nuolaidą nuo kiekvienos jų organizuojamos ekskursijos, kuom mes sėkmingai pasinaudojome. Kainų dabar tiksliai nebeatgaminsiu, gal vėliau. O mumi per vieną savaitę pajamėm labai daug – antradienį jau minėta kelionė į jūrą, trečiadienį į Kairą, ketvirtadienį badavėją, penktadienį į Liuksorą aka Tėbus, šeštadienį į Lietuvą.

Atstovas išdėstė visą informaciją ką kur imti, kuom rengtis, kaip elgtis ir t.t., nes vis dėl to musulmonų šalis su savo papročiais, kuriuos mes gerbėm ne kaip nekurie iš kitų šalių. Taip pat supažindino su viešbučio grafiku, taisyklėm – pusryčiai 7:00 – 10:30, vakarienė 19:00 – 22:30. Pietūs perkami atskirai jei pageidauji, baseino vidury veikė toks kaip ir lauko baras, kuriame ant grotelių kepė visokias gėrybes. Vakarais viešbutyje vyko visokios atrakcijos turistams, už kurias papildomai nereikėjo mokėti, taip pat buvo ir teniso kortai, kuriais pasinaudoti nespėjau. Daugiau pačiame viešbutyje nelabai kas ir tedomino. Toliau pokalbis sekė apie prekes ir kainas. Svarbiausias dalykas – vanduo.

Prie pat viešbučio esančiose suvenyrų krautuvėlėse maisto prekių nebuvo (na tik bulvių traškučiai iš kukurūzų), restorane vandens butelis kainavo 7 svarus, kuriuos reikia dalinti iš 2 ir gaunama kaina litais. Taigi, negazuoto 1,5 l Nestle vandens butelaitis kaštavo 3,5 lito. Kas ir Lietuvos kainom yra daug. Tačiau atstovas pasiūlė prieš vakarienę aplankyti gretimais (~1km) esančio viešbučio krautuvėles, realiai ten visas turgelis buvo. Ten neva vanduo bus pigesnis. Tik pasiūlė eiti prieš 19:00, nes vėliau saulė nukrenta tiesiogine ta žodžio prasme ir stoja tamsa. Tiesa, logo jums niekur nematytas?

Dar labiausiai domino kaljanų, skarelių, vietinių nesąmonių kainos. Taigi normalus kaljanas, vidutinio dydžio, susidedantis iš kelių dalių kainuoja apie 20 – 25$ (pardavėjas prašo 200 – 250$), skarelės apie 10 – 15 svarų (5 – 7,50 lt), suvenyrai visi papigiai – t.y. tu žinai, kad gali derėtis iki nežmoniškai mažos kainos ir jei esi kantrus, tai pardavėjas vis tiek nusileis. Vietinės raudonosios arbatos kainos neprisimenu, bet ji nėra brangi, be to įmanoma dar nusiderėti. Viešbučio kambarių tvarkytojui pasiūlė mokėti maždaug kas antrą dieną po 1$.

Beje, prisiminiau, tik gavus kambarį pastebėjom, kad neveikia kondicionierius, t.y. jo pultelis. Pasikvietėm netoliese besibastantį darbuotoją, jis greit ten susigaudė kame kampas ir pažadėjo sutvarkyti. Taip pat kolegos pripasakojo, kad parašė raštelį, jog reikia tokių ir tokių stiklinių etc. Mumi padarėm tą patį, nes neturėjom iš ko gerti savo kokteilių. Ir ką gi – pareinam dar prieš 16:00 persirengti ir po dušu palįsti ir randam veikiantį pultelį, taures, stiklines. Žodžiu reaguoja automatiškai.

Po pokalbio su atstovu nusprendėm, kad pats laikas būtų nusigauti iki gretimo viešbučio pažiūrėti ko ten yra ir nusipirkti vandens. Kolegos dar gudriau padarė – atsivežė elektrinį virdulį ir vandenį virino iš čiaupo, nes nevirinto gerti nepatariama. Net dantis valytis rekomenduojama su vandeniu iš butelių. O štai virintas vanduo patampa geriamas. Tik išėjus pro viešbučio duris prišoko keli vairuotojai siūlantys savo paslaugas, tačiau tą 1 km mes buvom linkę nueiti pėsti, juolab, kad reikėjo eiti kaip ir dykuma, o tai mums yra egzotika ir dar norėjo pasikalbėti apie planus kitom dienom bei pafotografuot.

Einant šalikeliu pro šalį pravažiuojantys automobiliai pypsina. Iš pradžių vis išgąsdindavo, vėliau kaip ir pripratom. Paradoksas – Vilniuje išsikviesti taksi tampa kažkas nerealaus, Egipte prie tavęs vienu metu privažiuoja 10 automobilių ir siūlo nuvežti net ir į pasaulio kraštą. O tu ne tik, kad gali rinktis automobilį, bet dar ir kainas suderėti savas. Nerekomenduojama važinėti vietiniais mikroautobusiukais, nes nei patogu, nei šiaip malonu. O taksi kaina nesikandžiojo – 3$ visam ekipažui (4 žmonės) už 15 km. Apie tai kitam įraše.

Kai pripratom nebekreipti dėmesio į kiekvieną pravažiuojantį bepypsinantį automobilį ir jo rėkiančius vairuotojus, pradėjom žvalgytis apylinkėse. Šalia mūsų viešbučio buvo dideli dykumo plotai, o prie pat jūros esančiame laisvame plote jau buvo statomas naujas viešbutis. Darbuotojai visiškai atsipūtę, susikūrę lauželį kažką šūkavo, bet mumi spakainiai juos ignoravom. Toli dykumoje matėsi kalnų keteros, taip pat jautėsi tas specifinis oras ir dykumos kvapas. Nuėję iki kito viešbučio iš tikrųjų radom turgelį, iš karto pastebėjau gėrimų pilną šaldytuvą. Ir akurat – vanduo ten kainavo 3 svarus (1,5 lt), kas jau buvo geriau, todėl pajamėm kelis butelius. Dar nusprendėm pasivaikščioti po turgelį, aišku kiekvienas kvietė užeiti į savo parduotuvę, bet vienas jaunas pardavėjas iš karto paklausė iš kur mes esam ir nieko neišmanančius pakvietė arbatos. Ir dar pasakė, kad jei atsisakysim – jį įžeisim, nes pagal vietinius papročius nemandagu atsisakyti, jei tave vaišina. Na mes buvom dar žali su tais papročiais, todėl iš karto sutikom, mus tikrai pavaišino arbata. Toks niuansas: raudona arbata tai tas pats dalykas, kaip pas mumi kinrožių arbata. Šalta arbata migdo, karšta kelia spaudimą.

Aišku jaunasis verslininkas visko mūsų išsiklausinėjo, kas, iš kur, kaip mums sekas. Davė man tokią storą svečių knygą ir paprašė lietuviškai parašyti kažką gražaus apie jo parduotuvę. Aš dar perskaičiau anksčiau parašytus atsiliepimus rusų kalba, neva tai viskas čia gražu, bla bla bla. Kažką panašaus ir pats parašiau. Na o tada jis jau pradėjo eiti prie reikalo, siūlyti savo parduodamus kvepalus ir esencijas. Daug nesiplėsiu, bet jie tikrai vargina su savo siūlymais ir įtikinėjimais. Ko pasekoje mes nieko nenusipirkom, o kolege lietuvė pajamė kažkokius baisiai skaniai kvepiančius kvepalus. Aj dar davė dovanų merginoms tokias miniatiūrines dekoratyvines stiklines taras kvepalams laikyti. Išėjom lauk ir jau matėm kaip temsta. O tai vyko labai greit.

Kaip kolega buvo atsiuntęs man savo nuotraukas su dykumos spalvom, tai visiškai neapsiriko – juoda, oranžinė. Čia saulė jau krenta už horizonto, o mes pajudam atgal į savo viešbutį, į kurį parėjom jau visiškai sutemus. Grįžę vėl persirengėm ir susirinkom vakarieniaut. Vakarienė buvo nereali. Kepsneliai, kuriuos dėl jų dydžio ir plonumo pavadinau blyneliais, tiesiog tirpo burnoj, visi kiti skanumynai buvo pasakiško skonio, nepamenu ar būtent šį vakarą prisikrovėm pilnas lėkštes krabų ir laužėm juos ieškodami kažko ten valgomo. Mėsos juose turbūt mažiau nei vėžiuose. Desertai irgi n rūšių, tai priragavom kažkokių su labai mandrais pavadinimais. Sotūs ir laimingi dar nuėjom pažiūrėti, kas per programą bus tą vakarą, o aš pamatęs įrašą Nubians labai apsidžiaugiau, nes žinojau, kad teks pasimėgauti senovės Afrikos ritmais, kurie veža.

Oi kaip veža! Sugrįžę atgal į viešbučio holą kaip tik užsirovėm ant nubiečių repeticijos. Nežinantiems: nubiečiai yra tokia etninė grupė, kadaise egiztavusios didžiulės karalystės palikuonys, galima sakyti grynai vietiniai afrikiečiai, dabar iš visos tos karalystės liko tik miestas Egipte – Nubija. Taigi kol aš sužavėtas klausiausi nubiečių šokio ritmo, o jis toks hipnotizuojantis, jie patys pasigriebė mano mergaitę ir įtraukė į savo repeticiją, kuri ir vyko pačiame hole. Buvo toks šokis su dainavimu bei pašūkavimais. Mes dar labai apsidžiaugėm, kad visas pasirodymas vyks lauke.

Daugiau nuotraukų yra galerijoje. Lauke viskas prasidėjo nuo to, kad pora nubiečių su būgnais pradėjo groti vieną ritmą su kažkuo panašiu į jejeje je keke je. Tada prie jų prisijungė jų pagrindinis vadas, atsistojo per vidurį su savo būgneliais ir pradėjo šokti. Na lankstumas tai jų nerealus, šoklumas taipogi. Mano mergaitė susižavėjusi žiūrėjo ką nubiečiai išdarinėjo savo pasirodymo metu, o aš gaudžiau kadrus. Taigi, iš pradžių jie tik šoko savo tautinius šokius, o vėliau atėjo eilė kaip ir medžioklės šokiui, kurio metu buvo medžiojama beždžionė (nuotraukoj čia jau sumedžiota). Į visą šį medžiojimo ir aukojimo dievams procesą vėlgi buvo įtraukta mano mergaitė, matyt krito į akį visiems nubiečiams iš karto, dėl ko aš ja labai didžiuojuosi. Po visų atrakcijų beždžionė prisikėlė, man papozavo ir dar draugiškai apsikabino su genties vadu. Vėliau dar pasivaikščiojom po vietinį sodą, kuris skendo augaluose ir jų kvapuose, naktį jie buvo dar stipresni.

Mano sveikata tik blogėjo, nepadėjo jokios žalios devynerios, naktį užkilo temperatūra ir prasidėjo sloga su gerklės skaumu. Po mergaitės įkalbinėjimų nusprendžiau ilgiau nebetempti ir pradėti antibiotikų kursą, nes tai buvo vienintelė išleitis, o atsotogų gadintis nenorėjau. Antros dienos pabaiga.

Related posts:

1. Egiptas (antra diena #1)
2. Egiptas (pirma diena)