Išsipildė kolegės velijura pranašystė, kad tokiais įrašais erzinsiu kartą į mėnesį. Net daugiau, praeitą mėnesį taip ir nesugebėjau prisiversti. Žodžiu kelionės prisiminimai apie ketvirtą dieną Egipte. Tą dieną teko keltis ganėtinai anksti, nors mes tada dar nežinojome ką reiškia tas anksti. Tai buvo maždaug 7 ryto ir realiai turėjo būti visiškai normalu keltis tokiu metu. O taip reikėjo daryti todėl, kad buvo ta diena, kai turėjom Dimos prireklamuoti plaukti su vietiniais į kelias salas, pasivolioti smėlyje, panardyti koralų rifuose ir t.t. Mes kažkodėl nusprendėm, kad į tokią išvyką geriau yra plaukti su vietiniais, nes kelionių agentūros atstovai lauktų Hurgadoje, tai reiškia, kad tektų keltis dar anksčiau ir važiuoti 15 km. O čia viskas vietoje – atsikėlėm, susitikom su kolegom iš Lietuvos, pavalgėm sočius pusryčius, nuėjom į AquaCenter, davė visą reikalingą įrangą ir pirmyn. Mano sveikata vis dar nebuvo tokia, kokia norėtųsi ir jaučiau, kad dėl nerealios slogos gali nuplaukti mano panardymai.

Laivas buvo panašus į matomą nuotraukoj. Iš pradžių nuplaukėm iki kito viešbučio molo, kažko palaukėm ir pirmyn į atvirą jūrą. Vietiniai reklamavosi, kad parodys berods 4 salas ir leis panardyti keliuose koralų rifuose, taip pat į kelionės kainą įskaityti pietūs. Jei gerai pamenu, visa tai kainavo 25$ vienam asmeniui. Nežinojom, sergam jūros liga ar ne, pasirodo, kad kaip ir ne. Netgi atvirkščiai – labai patiko skristi per bangas. Pastebėjau dar vieną dalyką, bet jau peržiūrint nuotraukas – beveik visi kirai skraidė poromis.

Vanduo Raudonoj Jūroj skaidrus kaip krištolas. Laisvai gali matyti kas miega dugne, 5 metrų gylyje. Plaukdami stebėjom medūzų būrius. Vienas vietinis (nuotraukose su raudonais marškinėliais), pavadinkim jį Alibaba, demonstravo mums, kaip jį buvo įgėlusi medūza. Realiai jos pacifistės, plaukioja, nieko nekliudo, bet kartais ir supyksta. Įgėlimas panašus į prisilietimą prie dilgėlės.

Dar kelionės pradžioje jachtą vairavęs vyriškis vairą perleido mano mergaitei, ko pasekoje ji įsirašė dar vieną transporto priemonę, kurią teko vairuoti Egipte.Iki salų nuvairavom gan sėkmingai, mus pastoviai filmavo su senučiuke Panasonic kamera. Jau pamatęs kamerą ir patį operatorių suabejojau filmavimo kokybe. Beje, tai ir pasitvirtino. Ėmėm DVD, gerai, kad turėjom kompą, kuriame peržiūrėjom turinį. Vaizdas buvo tragiškas, todėl nešėm atgal. Vietiniai net ir nesiginčyjo – atidavė pinigus. Bet čia tik vienintelis toks nemalonus prisiminimas. Visa kita buvo labai gerai.

Nuplaukėm iki salų, vaizdas aplink nerealus – vanduo žydras, salos geltonos. Realiai ten apart smėlio gal ir nieko nėr. Buvo tokia sala, Paradise, viena iš didžiausių Giftūno salų, joje išlipom pirmiausia, panadžiau nardyti, bet su savo sloga sugebėjau tai daryt tik keliolika minučių ir buvo žiauriai abidna. Nes vaizdą pro akvalangą matai nuostabų, visokios žuvys, ežiai, koralai ir t.t. Mergaitei šiuo atveju vėl pasisekė labiau. Vėliau dar ėjom pasivaikščiot po salą.

Sala kaip sala, krantas nusėtas koralais, ant kalvos nameliai, tikriausiai koks a la baras, tolumoje matėm tualetus, dar netoliese dirbo vietiniai, nešiojo kažkokius vamzdžius ir pozavo fotoobjektyvams. Kolega paparacis iš Panevėžio prišaudė daugybę vaizdų, tiek su vietiniais, tiek su įvairiais koralais. Beje, vietiniai labai girėsi, kad čia fantastiškas smėlis kaip rojuj ir bla bla bla, tai pagalvojau, jiems parodyt mūsų paplūdimius, ypač Smiltynės. Turbūt greit pervadintų savo salą.

Iš šiol salos plaukėm į kitą koralinį rifą, nuotraukoj vaizdas būtent ~5 m gylyje. Visos žuvys matosi kuo puikiausiai. Buvo net tokia istorija: sustojom papietauti, kol šefas-povaras gamino savo nuostabius kulinarinius stebuklus, liaudžiai buvo leista panardyti. Viena rusė taip ir padarė, po kelių minučių žiūriu parskuodžia atgal į laivą, visa perbalus, drebanti. Pasirodo plaukiojo paviršiuje, stebėjo sau žuveles ir staiga dugne pamatė gal poros metrų ilgio mureną. Faktas, kad nejauku pasidarė plaukioti virš dvimetrinio monstro.

Tuo metu virėjas jau buvo paruošęs pietus, kurie buvo be proto skanūs. Mes net išsikvietėm maisto ruošėją ir padėkojom. Vietiniai šiaip yra gan kuklūs, tad jis priėmė padėką besišypsodamas. Beje, mano jau minėtas Alibaba dar pasižymėjo ir neįtikėtina kantrybe. Dvi latvės pudrino smegenis su savo pasakojimais ir problemom, kurios jam buvo nė gramo neįdomios ir jis nė žodžio nesuprato jų kalba, tačiau sėdėjo ir tyliai linksėjo vaizduodamas, kaip jam įdomu. Berniukas nuotraukose, tai jachtos kapitono sūnus, įdarbintas jau nuo mažų dienų.

Čia jis kaip tik su savo tėvu. Kelionės metu vaikui vienu momentu net bloga buvo pasidarę, tačiau niekas prie jo nepriėjo, neguodė. Ten jie vos išmokę vaikščioti tampa lygūs su suaugusiais ir turi padėti savo tėvams užsidirbti. Berniuko tėvas šiaip buvo gan malonus, prasitarė, kad jis dar ir žvejys, kaip ir dauguma gyvenančių prie jūros, parodė savo laimikių nuotraukų albumą – buvo ir įspūdingų gyvių. Grįžtant dar buvome sustoję prie didžiulio koralinio rifo. Karštis buvo didžiulis, bet jūroje nėra jokių problemų jį iškęsti. Vėliau dar praplaukėm pro kelias salas ir grįžom vakarop namolio. Po vakarienės stengėmės ilgai nenaktavoti, nes laukė kelionė į Kairą ir viešbučio adminas mus žadėjo pažadinti apie 1 val. nakties.

Daugiau nuotraukų galerijoje.

Related posts:

1. Egiptas (antra diena #1)
2. Egiptas (pirma diena)
3. Egiptas (trečia diena)