Sugalvojau, kad reik vis dėl to atiduot pagarbą audiotechnikai, kuri man tarnavo vaikystėje. Nelabai kažką prisimenu, bet tokius pagrindinius aparatus paminėsiu. Be to, tėtis intensyviai domėjosi muzika ir visą tą pomėgį perėmiau aš. O koks kaifas kai berods 1988 metais buvo pradėta M-1 transliacija.

Taigi, pirmasis aparatas, kurį teko savo mažais pirštukais maigyt - Kantata 203. Pagamintas 1973 metais.

Šiame agregate buvo sutalpintas ir plokštelių grotuvas, ir radijo imtuvas. Aparatas stovėjo pas močiutę, ant tokio stiliovo stovo. Šiais laikais toks stilius vadinamas lounge. Kas įdomiausia, kad aparatas veikia iki šiol, jame yra ultratrumpujų bangų imtuvas (šiais laikais FM), be to prie bangų numeracijos surašyti miestai, tuo metu transliavę radijo programas ne UTB dažniais. Plokštelių grotuvas sėkmingai susidorodavo su savo užduotim - kažkokios plastmasinės atados braižydavo Armonikos, Povilaičio ir kt. plokšteles. Skrečuoti neišeidavo, buvo labai įdomu maigyt tuos baltus mygtukus, nes vieną paspaudus, kitas iššokdavo. Žodžiu drožiau aš jį kaip galėjau, bet rusiška technika atlaikė viską iki šių laikų.

Kitas aparatėlis, kurio didesnės nuotraukos neradau - bijokit! - magnetofonas Tom’-306. Pagamintas 1978 metais, rezidavo pas kitą mano močiutę. Turėjo integruotą mikrofoną, taigi šituo daiktu buvo įrašinėjamos pirmos mano ir mano sesės “radijo laidos” - visokie eilėraščių deklamavimai, pasakų skaitymai ir kiti vėjai. Dar pamenu, kad labai bijojau raudonai pažymėto įrašymo mygtuko, neva jį paspaudus turėjo atvažiuoti gydytoja. Kadangi aparatas priklausė močiutei, tai faktas, kad buvo labai gerai išlaikytas, aš jį priglaudžiau šiek tiek paaugęs ir nors tuo metu nieko nežinojau apie stereo ir mono, jungiau prie pusseserės stiprintuvo per didžiules kolonėles ir transliuodavau muziką visu garsu. Visai įmanomas dalykas, kad jis veikia iki šiol, jei nėra išmestas.

O čia jau minėtas pusseserės stiprintuvas, kuris ribotą laiką naudojau aš. 1985 metų gamybos Amfiton U002S. Ribotai todėl, kad pusseserė jį pardavė, o man teko ieškot kitos alternatyvos. Bet kokiu atveju jis savo darbą atliko gerai, prie jo buvo prijungtos didžiulės kolonėlės, šiek tiek mažesnės už S90, deja pavadinimo neprisimenu.

Kai man buvo 6 metukai, tėtis įsigijo tuo metu vadinamą aukštos klasės aparatą - magnetolą Riga 111. Va šis aparatas tarnavo ilgai ir viskam. Matosi, kad turėjo daug mygtukų, o man mažam, kai pusės mygtukų funkcijų nesupratau, tai buvo be galo smalsu viską spaudinėt. Radijo imtumas buvo su FM. Juo pirmą kartą ir išgirdau M-1. Juo įrašinėjau ir dainas iš televizijos, radijo laidas iš Ultra Vires. Mano smalsumo dėka šis aparatas buvo kelis kartus perrinktas, visuomet likdavo detalių, to pasekoje jis vis prasčiau veikdavo. Bet tarnavo pakankamai ilgai, net kai įsigyjau stacionarų magnetofoną, Riga 111 naudojau radijo klausymui. Vienas labai mandras dalykas - virš radijo skydelio buvo jungiklis skirtas įjungti to skydelio apšvietimui. Bet kokiu atveju, visuomet pavydėjau draugui, kurio tėtis buvo įsigijęs kažkokį Radiotechnikos stacionarų magnetofoną, o jis pavydėdavo man, nes neturėjo radijo imtuvo.

Tadam! 1990 metais Lietuvoje pagamintas magnetofonas - Vilma 214S. Jis buvo pirmasis rimtas mano reikalas, turint omeny, kad tais laikais daugiau nieko šustresnio negalėjau sau leisti, buvo pakankamai geras. Jei gerai prisimenu jis yra su integruotu stiprintuvu, todėl išorinio nereikėjo, grojo pakankamai garsiai, tik nepamenu kokias kolonėles buvau prijungęs. Gali būti, kad kažkas panašaus į S30. Bent jau dydžiu, nes manosios skyrėsi nuo kaimyno turėtų S30 ir išvaizda, ir skambesiu. Ko aš jam labai pavydėjau. O jis man pavydėjo mano turimos muzikos kolekcijos ir pastoviai imdavo kasetes. Man aišku tekdavo eit išsimušinėti, nes kaimynui pastoviai buvo tyčinis atminties praradimas. Vilma 214S buvo su savotiškai jutiminiais mygtukais - nereikėdavo nieko spausti, palieti ir groja, palieti ir prasuka juostą. Žodžiu touchscreen’as. Taip pat turėjo elektroninį skaitiklį, sugebėjo groti nuo pažymėtos vietos, turėjo savotišką atmintį, berods jau smagiai susidorojo su chrome tipo kasetėm. Tiksliai nepamenu, bet gali būti, kad būtent su šiuo aparatu įsigudrinau sujungti du grotuvus ir miksuoti kasetėmis. Agregatas irgi sulaukė panašaus likimo kaip Riga 111 - buvo išnarstytas nuo…iki.

Na ir paskutinis aparatas, kurį turėjau progą įsigyti labai pigiai, nes niekam nebuvo reikalingas - 1987 metų Vega 109S. Įsigyjau pagrinde dėl kolonėlių, kurios buvo labai geros. Jos pas mamą stovi prijungtos iki šiol. O pats aparatas tarnavo kaip stiprintuvas, o prie jo buvo prijungti jau netarybiniai dalykėliai.

Also in same mood

• Audio Kasetės