Sausio mėnesį geriausia matyta juosta – Ridley Scott’o American Gangster. Ne paslaptis, kad man nepatinka labai ilgi filmai ir šį teko žiūrėti du kartus, nes pirmąjį pažiūrėjom pusę filmo ir užmigom. Mergaitei pasirodė nuobodoka juosta, bet turėjau įtarimą, kad ne veltui ji pretenduoja į geriausio pernai metų filmo vietą. Neapsirikau. D. Washington ir mano mėgstamo R. Crowe vaidyba sužavėjo. Kaip ir pats scenarijus. Faktas, kad tai vienas iš filmų, kuriuos būtina pamatyti per savo gyvenimą. (10/10)
3:10 to Yuma – dar vienas gerai vertinamas filmas, kuriame vėlgi – R. Crowe. Šiaip man asmeniškai labai patiko, tačiau teko išgirsti įvairių komentarų šios juostos atžvilgiu. Pats vaizdas apibūdinamas kaip kitoks vesternas. Gal pati pabaiga ir banaloka ar net šiek tiek per saldi, bet apskritai viskas padaryta gražiai. Vieno berniuko tėvas, karo veteranas, pasiryžta lydėti garsiausią nusikaltėlį iki Jumos traukinių stoties, ne tiek dėl pinigų, kiek norėdamas įrodyti savo sūnui, kad jis sugebėtų nuveikti kažką didvyriško. (9/10)
The Kingdom – beveik politinis trileris. Sukrečia nuo pirmųjų kadrų. Pagrindinė tema – turbūt aktualiausia šiais laikais – artimieji rytai, nafta ir teroristų grupuotės. Viskas pateikta labai tikroviškai. Pastebėjau, kad nelabai stengiamasi parodyti, kad ne visi arabai ar islamo šalininkai yra teroristai savižudžiai, bet tai netrukdo įsitempus pažiūrėti filmą iki pabaigos. (9/10)
Jacquou le croquant – prancūzų juosta apie berniuką, kurio tėvą vietinis grafas nuteisia kalėti ir jis kalėjime nužudomas, o motina miršta iš sielvarto. Likęs vienas, be pastogės vaikas po kurio laiko ir pats nutaria nusižudyti. Tačiau jį, visą sušalusį ir begulintį ant kapo, pastebi vietinis kunigas, kuris jį ir išaugina. Sukrečianti ir ilga istorija, puiki vaidyba, dar puikesni vaizdai. Nors visą filmą neapleido nuojauta, kad vis tiek kažko trūksta. (8/10)
King of California – labai įdomus filmas, apie nestabilios psichikos iš gydymo įstaigos paleisto tėvo ir jo dukros santykius. Nors jo aprašyme figuruoja žodis komedija, tačiau man tai panašiau į dramą. Jokio panašaus filmo nesu matęs. Tėvas (Michael Douglas) įtikina savo dukrą, kad jų rajone yra paslėptas ispanų lobis ir jiedu pradeda jo ieškoti. Visi mes visada kažko ieškome. Puiki juosta. (8/10)
Shoot ‘Em Up – o kam filmui scenarijus? Galima tiesiog laaaaaabai daug pašaudyti. Netiki, kad visas filmas yra apie tai, kaip vienas bičas šaudė? Bėga, skrenda, miega, šika, valgo… ir visada šaudo. Su kūdikiu kuprinėj. Kad ir kaip be ryšio tai skambėtų, bet tai action žanro topas. Stilingas. (8/10)
Wicker Park – labai graži romantiška meilės istorija. 2004 metų filmas, kuris pasakoja apie vaikiną, susipažinusį su modernaus šokio šokėja, jų netikėtą išsiskyrimą, o vėliau paaiškinantis to išsiskyrimo aplinkybes. Pabaigos nepasakosiu, nes gal netyčia skaito dar nematę filmo. (8/10)
Michou d’Auber – dar vienas prancūzų filmas, su Gérard Depardieu pagrindiam vaidmeny. Drama, paliečianti daug temų – kvailą politiką, žmonių santykius, išankstinius nusistatymus, meilę. Pats filmas nuobodokas, tačiau pažiūrėjom iki pabaigos. Istorija apie mažą alžyrietį berniuką, kurį apsiima globoti prancūzė, bandanti nuslėpti nuo savo vyro ir miestelio gyventojų, kad vaikas yra musulmonas. (7/10)
Hitman – viskas aišku tiems, kas yra žaidę žaidimą, pagal kurį ir pastatytas šis filmas. Nežinau, kokiu fanu reikia būti, kad nekreipt dėmesį į elementarias nesąmones, kaip drebanti Hitman’o ranka ar jo sudvejojimas vienu ir kitu atveju. Pradžia buvo gera. O kuo toliau, tuo filmas mano akyse krito. Galbūt taip atsitiko dėl to, kad tikėjausi tikrai bombos. Filme trūko tik Hitman’o ašaros. (5/10)
Sydney White – sakykit ką norit, bet filmai apie visokias alfas, betas, gamas, kapas, seserijas, brolijas ir kitokį amerikonišką paauglių šūdą žiauriai sucks. Nežinau ar čia man vienam, bet vaidyba šioje juostoje tragiška. Ir apskritai, susidaro toks jausmas, kad statistiniam jaunam amerikiečiui gyvenime svarbiausiai ne šeima, mokslai, ateitis ar pan., o studijų laikais priklausyti kokiai nors brolijai ar seserijai. Arba šokti palaikymo komandos šokių grupėje. Wtf? (3/10)




















6 Comments
Permalink
American gangster pas mane vis dar eilėj laukia. Kažkaip pastoviai atidėlioju ir pažiūriu ką nors kitą. Gal jau laikas būtų :)
Permalink
pas mane irgi netrumpai eilėj gulėjo, vis dėl tos savo trukmės.
Permalink
jėjėjė, pagaliau mūsų nuomonės išsiskyrė! :) dėl kingdom (ir truputį dėl sydney white) :))
nes apie kingdom tai visiškai kitaip rašiau.
Permalink
jo, pastebėjau. Iš dalies tu teisingai ten apie Sidney White parašei, kitoks vienok tas filmas, bet man tas jų sureikšminimas nereikšmingų mums dalykų yra daugiau nei keistas. Todėl ir nepatinka. Ir aktorės vaidyba nepatiko, nesigilinant ar jai taip reikėjo specialiai pagal scenarijų, ar ne.
O dėl Kingdom, mano reakcija tokia todėl, kad teko pabuvoti tuose kraštuose ir tikrai yra tas stereotipas, kad pietiečiai visi tokie. Realiai jie ne visi tokie, bet nuoširdžiai, nepasitikėčiau anei vienu arabu. Gali būti, kad jie apie mus tą patį galvoja. Šiaip pats filmas labiausiai įstrigo dėl pradžios, nes tokia ten realybė. Nežinai kada kas sugalvos susisprogdint. Tos sistemos užkulisiai irgi gan žiaurūs.
Permalink
pas mus irgi baisu darosi – pažiūrėk, kaip dabar abiturientai ruošiasi išleistuvėms… aš kažkada kai pamačiau, tai išsižiojau. tūkstančiai pinigų suknelėms, tūkstančiai pinigų šukuosenoms. baisu. o pas juos tos visos alfos betos gamos tikrai yra gyvenimo tikslas. jei patekai į koledžą ir dar patekai į prestižinį “bendriką” – tu laimingiausias žmogus :) man tas irgi baisu, nesuvokiu tos tuštybės, tačiau priimu, kad jiems tai patinka ir jiems tai svarbu. tebūnie :)
o dėl arabų… aš tikru arabu gal net labiau pasitikėčiau nei puse savo tautiečių. jų įstatymai ir civilizacija dar gyvena viduramžiais, tačiau tuose “viduramžiuose” yra ir daug gero. aišku kaip ir visur, yra daug blogio. bet užtat žinočiau, kad arabas mano piniginės nuo kavinės stalelio nepavogtų, jei eičiau į tualetą.
o visokie terorizmai ir kitoks bjaurus šūdas… trumpai sakant, niekas nevyksta be priežasties. jų šeimas irgi žudė. ir viena pusė bloga, ir kita. bet amerikiečiai sugeba matyti tik kitų kaltes, o ne savo, todėl jie mane ir piktina.
tiek mano pamąstymų :)
Permalink
na aš tą filmą žiūrėjau ne kaip iš amerikonų pozicijos, o tiesiog kaip lietuvis, nepaliestas to terorizmo. Anyway, baisu. Nei tų, nei anų neginčiau, nes niekas iš nieko neprasideda. Bet baisu.
O arabų visokių yra, turbūt kaip ir visų tautybių žmonių. Tikrai sutikau ir daug sąžiningų, ir daug nuoširdžių žmonių. Gal net nuoširdesnių už mūsų tautiečius. Bet… kažkoks krokodilas sėdi mano viduj ir nepersilaužiau, nekelia man jie pasitikėjimo :D