1. Tomo Pranciulio Fotoblogas – visiškai šviežiai atrastas fotoblogas. Rekomenduoju. Aaaaight?

2. Lukas K. aka Neadhead – vienas iš seniausių pažįstamų internete (greičiausiai kartu su Aurelijum) ir palyginti nelabai senai pažįstamo realybėj. Taip pat fotoblogas. Nuolat keičiasi, todėl verta reguliariai lankytis, bus jausmas toks, kad kas kartą į naują blogą patenki. Just bitchin’.

3. In The Groove… – va dėka šio muzikinio blog’o šefo Valdelio jaučiuosi nevienas Lietuvoje tarp tokio tipo muzikinių blog’ų. O tas tipas – nemokama legali muzika iš virtualių įrašų kompanijų (netleiblų). Big up!

4. Spakainas – čia neturiu ką pasakyti, reikia eit ir skaityti (tik humoro jausmą turintiems). Be to, Lietuvos Mokslininkų Sąjunga po atlikto tyrimo įrodė, kad gyvenimas po šio blog’o paskaitymo prailgėja minimum 10 metų, kas šiais laikais yra sveikintinas dalykas.

5. vzx blog – mano mergaitės namai internete su kelionėm, nuotraukom ir muzika.

Na, o kol pas mumi už lango lietus, aš rytoj saulę palydėsiu jau šiltuose kraštuose.

Ryga, Latvija.

Egiptas, 2007 m.

Rygos kosmodromas, Latvija.

Labai nenorom, bet tenka grįžti į normalų gyvenimą. Kelionės ir nuotykių aprašymo nepažadu, prisimenu kuom baigėsi pernai, kai paprasčiausiai nepabaigiau rašyti apie Egiptą. Šį kartą kelionė buvo be jokio turistinio kičo, darėm viską ką norėjom, ėjom kur norėjom ir susiradom kelis gerus draugus, kurių dėka grįšim atgal, tik ne į pietinę pakrantę. Greičiausiai visas aprašymas bus prie nuotraukų, kurias sukelsiu į PicasaWeb.

Nuotraukoje: sėdžiu kelių šimtų metrų aukštyje ant kalnų keliuko, dešinėje teka kalnų upė, kiek tolėliau mano mergaitė sako, kad saugočiausi krentančių uolų, kurios nekrito, už jos – tiesiog kalnai bei vienas iš aukščiausių Kemero regiono kalnų – Tahtali. Berods jei ten visi vadinami Olimpo kalnais, bet į tai kažkaip neįsigilinau.

Laivas buvo panašus į matomą nuotraukoj. Iš pradžių nuplaukėm iki kito viešbučio molo, kažko palaukėm ir pirmyn į atvirą jūrą. Vietiniai reklamavosi, kad parodys berods 4 salas ir leis panardyti keliuose koralų rifuose, taip pat į kelionės kainą įskaityti pietūs. Jei gerai pamenu, visa tai kainavo 25$ vienam asmeniui. Nežinojom, sergam jūros liga ar ne, pasirodo, kad kaip ir ne. Netgi atvirkščiai – labai patiko skristi per bangas. Pastebėjau dar vieną dalyką, bet jau peržiūrint nuotraukas – beveik visi kirai skraidė poromis.

Vanduo Raudonoj Jūroj skaidrus kaip krištolas. Laisvai gali matyti kas miega dugne, 5 metrų gylyje. Plaukdami stebėjom medūzų būrius. Vienas vietinis (nuotraukose su raudonais marškinėliais), pavadinkim jį Alibaba, demonstravo mums, kaip jį buvo įgėlusi medūza. Realiai jos pacifistės, plaukioja, nieko nekliudo, bet kartais ir supyksta. Įgėlimas panašus į prisilietimą prie dilgėlės.

Dar kelionės pradžioje jachtą vairavęs vyriškis vairą perleido mano mergaitei, ko pasekoje ji įsirašė dar vieną transporto priemonę, kurią teko vairuoti Egipte.Iki salų nuvairavom gan sėkmingai, mus pastoviai filmavo su senučiuke Panasonic kamera. Jau pamatęs kamerą ir patį operatorių suabejojau filmavimo kokybe. Beje, tai ir pasitvirtino. Ėmėm DVD, gerai, kad turėjom kompą, kuriame peržiūrėjom turinį. Vaizdas buvo tragiškas, todėl nešėm atgal. Vietiniai net ir nesiginčyjo – atidavė pinigus. Bet čia tik vienintelis toks nemalonus prisiminimas. Visa kita buvo labai gerai.

Nuplaukėm iki salų, vaizdas aplink nerealus – vanduo žydras, salos geltonos. Realiai ten apart smėlio gal ir nieko nėr. Buvo tokia sala, Paradise, viena iš didžiausių Giftūno salų, joje išlipom pirmiausia, panadžiau nardyti, bet su savo sloga sugebėjau tai daryt tik keliolika minučių ir buvo žiauriai abidna. Nes vaizdą pro akvalangą matai nuostabų, visokios žuvys, ežiai, koralai ir t.t. Mergaitei šiuo atveju vėl pasisekė labiau. Vėliau dar ėjom pasivaikščiot po salą.

Sala kaip sala, krantas nusėtas koralais, ant kalvos nameliai, tikriausiai koks a la baras, tolumoje matėm tualetus, dar netoliese dirbo vietiniai, nešiojo kažkokius vamzdžius ir pozavo fotoobjektyvams. Kolega paparacis iš Panevėžio prišaudė daugybę vaizdų, tiek su vietiniais, tiek su įvairiais koralais. Beje, vietiniai labai girėsi, kad čia fantastiškas smėlis kaip rojuj ir bla bla bla, tai pagalvojau, jiems parodyt mūsų paplūdimius, ypač Smiltynės. Turbūt greit pervadintų savo salą.

Iš šiol salos plaukėm į kitą koralinį rifą, nuotraukoj vaizdas būtent ~5 m gylyje. Visos žuvys matosi kuo puikiausiai. Buvo net tokia istorija: sustojom papietauti, kol šefas-povaras gamino savo nuostabius kulinarinius stebuklus, liaudžiai buvo leista panardyti. Viena rusė taip ir padarė, po kelių minučių žiūriu parskuodžia atgal į laivą, visa perbalus, drebanti. Pasirodo plaukiojo paviršiuje, stebėjo sau žuveles ir staiga dugne pamatė gal poros metrų ilgio mureną. Faktas, kad nejauku pasidarė plaukioti virš dvimetrinio monstro.

Tuo metu virėjas jau buvo paruošęs pietus, kurie buvo be proto skanūs. Mes net išsikvietėm maisto ruošėją ir padėkojom. Vietiniai šiaip yra gan kuklūs, tad jis priėmė padėką besišypsodamas. Beje, mano jau minėtas Alibaba dar pasižymėjo ir neįtikėtina kantrybe. Dvi latvės pudrino smegenis su savo pasakojimais ir problemom, kurios jam buvo nė gramo neįdomios ir jis nė žodžio nesuprato jų kalba, tačiau sėdėjo ir tyliai linksėjo vaizduodamas, kaip jam įdomu. Berniukas nuotraukose, tai jachtos kapitono sūnus, įdarbintas jau nuo mažų dienų.

Čia jis kaip tik su savo tėvu. Kelionės metu vaikui vienu momentu net bloga buvo pasidarę, tačiau niekas prie jo nepriėjo, neguodė. Ten jie vos išmokę vaikščioti tampa lygūs su suaugusiais ir turi padėti savo tėvams užsidirbti. Berniuko tėvas šiaip buvo gan malonus, prasitarė, kad jis dar ir žvejys, kaip ir dauguma gyvenančių prie jūros, parodė savo laimikių nuotraukų albumą – buvo ir įspūdingų gyvių. Grįžtant dar buvome sustoję prie didžiulio koralinio rifo. Karštis buvo didžiulis, bet jūroje nėra jokių problemų jį iškęsti. Vėliau dar praplaukėm pro kelias salas ir grįžom vakarop namolio. Po vakarienės stengėmės ilgai nenaktavoti, nes laukė kelionė į Kairą ir viešbučio adminas mus žadėjo pažadinti apie 1 val. nakties.

Daugiau nuotraukų galerijoje.

Visą dieną turėjom laisvą, be jokių ekskursijų, taigi bandėm sugalvoti, ką veiksim ir kur važiuosim. Iš pradžių sugalvojom tiesiog apsistoti pliaže, o aš pats vėlgi neišlindau iš vandens. Mano mergaitė atrado nuostabų dalyką – water gym. Aš atradau water volleyball. Taip besidžiaugdami atradimais (aš dar atradau neaiškios kilmės balandį, pupų, žirnių, pukių ir t.t.) su kolegom iš Lietuvos nutarėm po pietų važiuoti į Hurgadą, nes tai vienintelė tinkama diena ir pripirkti lauktuvių.

Kol gulėjom palei jūrą, dar kelis kartus pro šalį praėjo Dima, vis pasiteiraudamas ar viskas ok. Kai oro temperatūra pakilo iki kokių +35 ar +40, nusprendėm, kad geriau gulėti prie baseino, nes jame buvo gan šaltas vanduo, kuris man tuo metu visiškai tiko. Toliau ilsėjomės tikra ta žodžio prasme. Man teko stebėti vieno prigėrusio latvio pasirodymą. Pats latvis nespinduliavo intelektu, visus vietinius siuntinėjo ant trijų raidžių, žemino ir t.t., o bet tačiau vietiniai visiškai to nesureikšmino, nes latviškai nesuprato ir pastoviai jam šypsojosi, kas ji dar labiau erzino. Be to, latvis labai norėjo pavaidinti prieš naują savo pažįstamą, taip pat latvę. Vaizdelis buvo toks: narsuolis vaidindamas very important person, užsisakė daug alaus ir krevečių. Faktas, kad krevetėms paruošti reikalingas laikas, bet jis to nesuprato, todėl kas kelios minutės vis pašaukdavo barmeną ir klausdavo kur krevetės. Kai jam pagaliau pasakė, kad krevetės paruoštos ir laukia jo bare, jis pradėjo kelt skandalą, kad nori valgyti prie baseino. Po ilgų diskusijų jam buvo sudaryta tokia proga. Čia latvį greičiausiai paveikė karštis ir alus, todėl ans išmaukęs ir suvalgęs viską, užsisakė šampano sau ir savo naujai draugei. Draugė matėsi nė gramo nestresavo dėl kolegos būklės ir naudojosi proga. Barmenas atnešė šampano ir iš karto paprašė susimokėti, nes greičiausiai įtarė, jog latviui po kelių taurių bus neįmanoma to padaryti. Į latvio klausimą kiek jam mokėti, barmenas pasakė triženklę sumą JAV doleriais, po ko latvis neįtikėtinai greit prablaivėjo. Tačiau jo smegenėlės vis dar jautėsi very important, todėl garsiai užbliovė, kad jis šito neužsisakinėjo ir liepė nešt atgal. Barmenas vėlgi per daug nestresuodamas viską išnešė, o latviui reikėjo kažkaip užpildyti spragą, todėl paprašė meniu ir išsirinko putojančio vyno bonką už dviženklę sumą, kaip kompensaciją, kad negali sau leisti prabangos. Įdomiausiai, kad jis visiškai nesuko sau makufelio dėl to, jog niekas jo latvių kalbos nesuprato.

Po pietų susiruošėm į Hurgadą. Norėjom grįžti iki 19 val., kol nesutemę. Išėję iš viešbučio buvom apsupti taksistų ir kitokių vežėjų, tačiau nusprendę buvo važiuoti tik su taksi ir tik už 3$ nuo visos kompanijos (su mikriukais nerekomendavo važinėtis). Ilgai laukt vairuotojo sutiksiančio vežti už tokią sumą nereikėjo. Aišku iš pradžių laužosi, sako kokie 5$, tada neva sutinka už 3$, bet greit pasitaiso – nuo kiekvieno. Ir kai pakartoji n-tąjį kartą, kad 3$ bus už visus ir ne kitaip, sutinka ir nuveža į tašką – prie Makdonaldo restorano. Atstumas apie 15 km nuo mūsų viešbučio. Na ir prasidėjo.

Triukšmas, dulkės, pypsenimai, rėkavimai, kvietimas užeiti ir daug šiukšlių beigi savotiškas egiptietiškas senovinis jaukumas apsireiškė vienoje vietoje. Iš karto pajamėm raudonos arbatos kelis maišelius, kainos neprismenu, bet tikrai nebrangiai. Toliau ieškojom kaljanų ir skarelių. Kainas kelionių agentūros atstovas daug maž buvo pasakęs, nežinojom tik kiek nusiderėt už tabaką. Na ir užsirovėm ant vieno atkaklaus pardavėjo, kuris nusprendė mūsų tuščiomis neišleisti. Aišku viskas jau įprastai – brangūs sveteliai, labadiena, iš kur esat?, o iš Lietuvos! labadiena dar kartą, užeikit arbatos, šaltos karštos, vaišinu, jei neužeisit – įsižeisiu ir t.t. Užėjom, tada išsiklausinėjo ko ieškom ir aišku pradėjo siūlyt.

Apie kainas pardavėjas nebuvo linkęs atviraut iš karto. Pirma išsirinkit kas patinka, o tada kalbėsim apie kainą. Mūsų gi įprotis pirma klaust kainos, o tik tada rinktis ten pirmavo. Mes taip įkyriai jo klausinėjom kainų, kaip jis įkyriai mums kišo savo prekes. Mano mergaitei vienu momentu net kantrybė trūko ir žadėjo pasiųsti pardavėją. Tačiau aš supratau, kad kaina gali būti tokia kokią išsiderėsiu. Taip stebuklingai daugelio dalių išraižytas kaljanas nuo 250$ pardavėjo užsiprašytų pradėjo kainuoti 25$ mano suderėtus. Su visais pribombasais. Kolegos tuo metu sėkmingai mėgavosi kaljano dūmais ir arbata, o aš toliau derėjausi. Antrą kaljaną (tiesa, kiek didesnį) irgi nusiderėjom iki tokios pačios sumos. Atėjo laikas tabakui ir čia pasimečiau, nes nežinojau ant kiek jis užsikėlęs jo kainą. Jei teisingai pamenu, sumokėjau po 25 – 30 litų už didelę pakuotę. Taip ir nesužinojau ar išsidūriau, ar ne. Skarelės tradiciškai po 10 – 15 vietinių svarų. Po kokios valandos derybų išėjom pilnais maišais ir patraukėm į suvenyrų parduotuvę. Sklido gandas, kad tose krautuvėlėse, kur kainos surašytos, jos yra fiksuotos ir nusiderėti neįmanoma. Nepatikėjau ir buvau teisus.

Pardavėjas buvo visiška priešingybė kaljanų pardavėjui. Ramus, kaip belgas, davolnas visas. Prisipirkom visokių vėjų, tai pusę tiek dar dovanų pridėjo. Vis per mano mergaitės grožį. Visas kainas nusimušėm tiek, kiek mums reikėjo. Net už nusifotografavimą neprašė pinigų, kas išvis nustebino, o išeinant davė vizitines, mol papasakosit draugams ir jie čia ateis. Jaja. Nors jei kam reik – sakykit.

Pabandėm susistabdyt taksi. Pasirodonet nereik stabdyt, patys sustoja ir paklausia ar reik kur nors. Su vienu tokiu vėl suderėjom sumą ir įsėdom. Apie Hurgados kelius: kažkas panašaus kaip pas mumi magistralės, viena puse dvi juostos. Spėkite kelias juostas jie pasidaro patys? Ramiai keturias. Ir nesvarbu, kad kas keli km ar dažniau yra gulintys policininkai. Spėkite kokiu greičiu jie sugeba lakstyt tom keturiom juostom vietoj dvieju, nuolat pypsėdami vieni kitiems, lenkdami ir šiaip visaip kaip trukdydami bei nesilaikydami jokių taisyklių? Atsakymas nuotraukoj.

Spėkite, kiek pas juos matėm autoįvykių per visą mūsų viešnagės laiką? Apskritą nulį. Kaip tai įmanoma tokiom sąlygom, kokiom važinėja jie – nesuvokiama. Dar mūsų atstovas juokavo, kad ten su transportu mistika, visi laikosi vienos taisyklės: “Važiuoju kaip noriu”. Sostinėje yra berods 5 šviesoforai ir tik 1 veikiantis. Mieste su keliolika milijonų gyventojų. Žodžiu sėdėjau taksi ir bandžiau išlikti ramus, skambant jų vietinės reikšmės muzikai (beje, jie nieko kito neklauso, kaip tik savo atlikėjų dainuojamų dainų su liaudiškais motyvais – bandžiau įsivaizduot, kaip atrodytų, jei lietuviai visur ir visada klausytų tik liaudies dainų).

Grįžę iš karto puolėm prie vakarienės, visą dieną nieko apart vandens neragavau. Vėlgi nerealaus skonio maistas. Vakare buvo anonsuojamas vietinių pasirodymas, kurio metu buvo šokamas jų tarpe populiarus šokis su sijonais ir dar bala žino kuom. Žodžiu šokėjas pastoviai sukasi į vieną pusę ir iš savo aprangos išlaužia įvairias figūras. Tai tęsiasi kelias ar keliolika minučių, o po to jis ramiai nesvirduliuodamas nueina. Na kai tai darė suaugęs vyras tai dar dar, bet kai į sceną išėjo dar visai jauniklis, patapo įdomu. O tas visiškai spakainiai pasisukiojo, sugebėjo besisukdamas nuo žemės paimti sausainį, supakuoti nacionalinę vėliavą ir dar visokių fintų padaryti. Vat kas nesužavėjo, tai pilvo šokis, nes… na negražu taip sakyti, bet ne pati gražiausia Egipto moteris ten jį šoko.

Toliau jau nebenaktinėjom, juolabiau, kad ryte buvom suplanavę išplaukti prie koralinių rifų panardyt. Ir nors buvome nusivežę kompą su Lost serialu, kurį žiūrėdavom naktim terasoj begerdami žalias devynerias su kola, nesusilaikiau pachekinti, ką rodo telikas. Rodė Lost arabiškai.

Atstovas išdėstė visą informaciją ką kur imti, kuom rengtis, kaip elgtis ir t.t., nes vis dėl to musulmonų šalis su savo papročiais, kuriuos mes gerbėm ne kaip nekurie iš kitų šalių. Taip pat supažindino su viešbučio grafiku, taisyklėm – pusryčiai 7:00 – 10:30, vakarienė 19:00 – 22:30. Pietūs perkami atskirai jei pageidauji, baseino vidury veikė toks kaip ir lauko baras, kuriame ant grotelių kepė visokias gėrybes. Vakarais viešbutyje vyko visokios atrakcijos turistams, už kurias papildomai nereikėjo mokėti, taip pat buvo ir teniso kortai, kuriais pasinaudoti nespėjau. Daugiau pačiame viešbutyje nelabai kas ir tedomino. Toliau pokalbis sekė apie prekes ir kainas. Svarbiausias dalykas – vanduo.

Prie pat viešbučio esančiose suvenyrų krautuvėlėse maisto prekių nebuvo (na tik bulvių traškučiai iš kukurūzų), restorane vandens butelis kainavo 7 svarus, kuriuos reikia dalinti iš 2 ir gaunama kaina litais. Taigi, negazuoto 1,5 l Nestle vandens butelaitis kaštavo 3,5 lito. Kas ir Lietuvos kainom yra daug. Tačiau atstovas pasiūlė prieš vakarienę aplankyti gretimais (~1km) esančio viešbučio krautuvėles, realiai ten visas turgelis buvo. Ten neva vanduo bus pigesnis. Tik pasiūlė eiti prieš 19:00, nes vėliau saulė nukrenta tiesiogine ta žodžio prasme ir stoja tamsa. Tiesa, logo jums niekur nematytas?

Dar labiausiai domino kaljanų, skarelių, vietinių nesąmonių kainos. Taigi normalus kaljanas, vidutinio dydžio, susidedantis iš kelių dalių kainuoja apie 20 – 25$ (pardavėjas prašo 200 – 250$), skarelės apie 10 – 15 svarų (5 – 7,50 lt), suvenyrai visi papigiai – t.y. tu žinai, kad gali derėtis iki nežmoniškai mažos kainos ir jei esi kantrus, tai pardavėjas vis tiek nusileis. Vietinės raudonosios arbatos kainos neprisimenu, bet ji nėra brangi, be to įmanoma dar nusiderėti. Viešbučio kambarių tvarkytojui pasiūlė mokėti maždaug kas antrą dieną po 1$.

Beje, prisiminiau, tik gavus kambarį pastebėjom, kad neveikia kondicionierius, t.y. jo pultelis. Pasikvietėm netoliese besibastantį darbuotoją, jis greit ten susigaudė kame kampas ir pažadėjo sutvarkyti. Taip pat kolegos pripasakojo, kad parašė raštelį, jog reikia tokių ir tokių stiklinių etc. Mumi padarėm tą patį, nes neturėjom iš ko gerti savo kokteilių. Ir ką gi – pareinam dar prieš 16:00 persirengti ir po dušu palįsti ir randam veikiantį pultelį, taures, stiklines. Žodžiu reaguoja automatiškai.

Po pokalbio su atstovu nusprendėm, kad pats laikas būtų nusigauti iki gretimo viešbučio pažiūrėti ko ten yra ir nusipirkti vandens. Kolegos dar gudriau padarė – atsivežė elektrinį virdulį ir vandenį virino iš čiaupo, nes nevirinto gerti nepatariama. Net dantis valytis rekomenduojama su vandeniu iš butelių. O štai virintas vanduo patampa geriamas. Tik išėjus pro viešbučio duris prišoko keli vairuotojai siūlantys savo paslaugas, tačiau tą 1 km mes buvom linkę nueiti pėsti, juolab, kad reikėjo eiti kaip ir dykuma, o tai mums yra egzotika ir dar norėjo pasikalbėti apie planus kitom dienom bei pafotografuot.

Einant šalikeliu pro šalį pravažiuojantys automobiliai pypsina. Iš pradžių vis išgąsdindavo, vėliau kaip ir pripratom. Paradoksas – Vilniuje išsikviesti taksi tampa kažkas nerealaus, Egipte prie tavęs vienu metu privažiuoja 10 automobilių ir siūlo nuvežti net ir į pasaulio kraštą. O tu ne tik, kad gali rinktis automobilį, bet dar ir kainas suderėti savas. Nerekomenduojama važinėti vietiniais mikroautobusiukais, nes nei patogu, nei šiaip malonu. O taksi kaina nesikandžiojo – 3$ visam ekipažui (4 žmonės) už 15 km. Apie tai kitam įraše.

Kai pripratom nebekreipti dėmesio į kiekvieną pravažiuojantį bepypsinantį automobilį ir jo rėkiančius vairuotojus, pradėjom žvalgytis apylinkėse. Šalia mūsų viešbučio buvo dideli dykumo plotai, o prie pat jūros esančiame laisvame plote jau buvo statomas naujas viešbutis. Darbuotojai visiškai atsipūtę, susikūrę lauželį kažką šūkavo, bet mumi spakainiai juos ignoravom. Toli dykumoje matėsi kalnų keteros, taip pat jautėsi tas specifinis oras ir dykumos kvapas. Nuėję iki kito viešbučio iš tikrųjų radom turgelį, iš karto pastebėjau gėrimų pilną šaldytuvą. Ir akurat – vanduo ten kainavo 3 svarus (1,5 lt), kas jau buvo geriau, todėl pajamėm kelis butelius. Dar nusprendėm pasivaikščioti po turgelį, aišku kiekvienas kvietė užeiti į savo parduotuvę, bet vienas jaunas pardavėjas iš karto paklausė iš kur mes esam ir nieko neišmanančius pakvietė arbatos. Ir dar pasakė, kad jei atsisakysim – jį įžeisim, nes pagal vietinius papročius nemandagu atsisakyti, jei tave vaišina. Na mes buvom dar žali su tais papročiais, todėl iš karto sutikom, mus tikrai pavaišino arbata. Toks niuansas: raudona arbata tai tas pats dalykas, kaip pas mumi kinrožių arbata. Šalta arbata migdo, karšta kelia spaudimą.

Aišku jaunasis verslininkas visko mūsų išsiklausinėjo, kas, iš kur, kaip mums sekas. Davė man tokią storą svečių knygą ir paprašė lietuviškai parašyti kažką gražaus apie jo parduotuvę. Aš dar perskaičiau anksčiau parašytus atsiliepimus rusų kalba, neva tai viskas čia gražu, bla bla bla. Kažką panašaus ir pats parašiau. Na o tada jis jau pradėjo eiti prie reikalo, siūlyti savo parduodamus kvepalus ir esencijas. Daug nesiplėsiu, bet jie tikrai vargina su savo siūlymais ir įtikinėjimais. Ko pasekoje mes nieko nenusipirkom, o kolege lietuvė pajamė kažkokius baisiai skaniai kvepiančius kvepalus. Aj dar davė dovanų merginoms tokias miniatiūrines dekoratyvines stiklines taras kvepalams laikyti. Išėjom lauk ir jau matėm kaip temsta. O tai vyko labai greit.

Kaip kolega buvo atsiuntęs man savo nuotraukas su dykumos spalvom, tai visiškai neapsiriko – juoda, oranžinė. Čia saulė jau krenta už horizonto, o mes pajudam atgal į savo viešbutį, į kurį parėjom jau visiškai sutemus. Grįžę vėl persirengėm ir susirinkom vakarieniaut. Vakarienė buvo nereali. Kepsneliai, kuriuos dėl jų dydžio ir plonumo pavadinau blyneliais, tiesiog tirpo burnoj, visi kiti skanumynai buvo pasakiško skonio, nepamenu ar būtent šį vakarą prisikrovėm pilnas lėkštes krabų ir laužėm juos ieškodami kažko ten valgomo. Mėsos juose turbūt mažiau nei vėžiuose. Desertai irgi n rūšių, tai priragavom kažkokių su labai mandrais pavadinimais. Sotūs ir laimingi dar nuėjom pažiūrėti, kas per programą bus tą vakarą, o aš pamatęs įrašą Nubians labai apsidžiaugiau, nes žinojau, kad teks pasimėgauti senovės Afrikos ritmais, kurie veža.

Oi kaip veža! Sugrįžę atgal į viešbučio holą kaip tik užsirovėm ant nubiečių repeticijos. Nežinantiems: nubiečiai yra tokia etninė grupė, kadaise egiztavusios didžiulės karalystės palikuonys, galima sakyti grynai vietiniai afrikiečiai, dabar iš visos tos karalystės liko tik miestas Egipte – Nubija. Taigi kol aš sužavėtas klausiausi nubiečių šokio ritmo, o jis toks hipnotizuojantis, jie patys pasigriebė mano mergaitę ir įtraukė į savo repeticiją, kuri ir vyko pačiame hole. Buvo toks šokis su dainavimu bei pašūkavimais. Mes dar labai apsidžiaugėm, kad visas pasirodymas vyks lauke.

Daugiau nuotraukų yra galerijoje. Lauke viskas prasidėjo nuo to, kad pora nubiečių su būgnais pradėjo groti vieną ritmą su kažkuo panašiu į jejeje je keke je. Tada prie jų prisijungė jų pagrindinis vadas, atsistojo per vidurį su savo būgneliais ir pradėjo šokti. Na lankstumas tai jų nerealus, šoklumas taipogi. Mano mergaitė susižavėjusi žiūrėjo ką nubiečiai išdarinėjo savo pasirodymo metu, o aš gaudžiau kadrus. Taigi, iš pradžių jie tik šoko savo tautinius šokius, o vėliau atėjo eilė kaip ir medžioklės šokiui, kurio metu buvo medžiojama beždžionė (nuotraukoj čia jau sumedžiota). Į visą šį medžiojimo ir aukojimo dievams procesą vėlgi buvo įtraukta mano mergaitė, matyt krito į akį visiems nubiečiams iš karto, dėl ko aš ja labai didžiuojuosi. Po visų atrakcijų beždžionė prisikėlė, man papozavo ir dar draugiškai apsikabino su genties vadu. Vėliau dar pasivaikščiojom po vietinį sodą, kuris skendo augaluose ir jų kvapuose, naktį jie buvo dar stipresni.

Mano sveikata tik blogėjo, nepadėjo jokios žalios devynerios, naktį užkilo temperatūra ir prasidėjo sloga su gerklės skaumu. Po mergaitės įkalbinėjimų nusprendžiau ilgiau nebetempti ir pradėti antibiotikų kursą, nes tai buvo vienintelė išleitis, o atsotogų gadintis nenorėjau. Antros dienos pabaiga.

Taigi, pabudę, mano nuomone labai anksti, nuėjome į jų vietinį viešbučio restoraną, ten susitikom su kolegom lietuviais ir susėdom ragauti vietinio maisto. Su pirmu kąsniu vos neprarijau liežuvio – buvo neapsakomai skanu. Aš net neprisimenu ar Lietuvoj teko valgyti tokį skanų maistą. Su mergaite net nusistebėjom, kad tiek visur skaitėm nekokių atsiliepimų apie vietinį maistą, o čia visai priešingai. Todėl nusprendėm, jog maisto kokybė gali priklausyt nuo viešbučio. Kadangi buvo taip skanu, kad net silpna darėsi, tai kaip tikri lietuviai padarėm dar keletą užėjimų prie švediško stalo ir stengėmės paragauti visko po truputį. Nepatiko gal tik kava, prie kurios reik arba priprasti, arba gerti savo iš Lietuvos, arba gerti arbatą. Kadangi jaučiausi vis dar blogai (nuo šalto alaus ant Gedo kalno), tai gėriau arbatą su neva tai naturaliu bičių medum, kuris man labiau priminė degintą cukrų. Vietoje taip pat galėjai paragauti tau specialiai iškeptos kiaušinienės ar omleto, su tavo pasirinktais priedais. Žodžiu virėjai žino ką daro ir galutinis rezultatas džiugino skrandžius.

Po labai sočių pusryčių susipakavom manatkes ir išėjom pagulinėti prie jūros. Žmonių beveik visiškai nebuvo, kaitinosi vokiečių turistų porelė, o aš padariau bene pirmą savo panoramkę. Pirmas blynelis, alia daug maž parodo tai ką mačiau. Tiesiai tolumoj matosi viešbutis, o visą šitą reikalą vietiniai pavadino Lagūna. Gražiai atrodo tekant saulei. Pačioje lagūnoje vandens temperatūra visiškai nesiskyrė nuo atviros jūros, tik dugnas buvo nekoks – slidus, dumblėtas. Manęs tai visiškai netraukė, todėl vos pasidėjęs daiktus perlipau a la molą ir nėriau į Raudonosios jūros bangas. Vanduo man pasirodė šaltokas (+22 laipsniai), bet tik iš pradžių ir tik todėl, kad esu karščio mėgėjas. Na ir sūrus neišpasakytai. Jūros dugnas gražus, smėliukas gražus, pats vanduo toks skaidrus, kad net 5 metrų gylyje esantys gyventojai matosi puikiai.

O krante pasak vietinių “baltas pasakiškas smėliukas” nepasirodė mums nei baltas, nei pasakiškas. Pamatytų jie Smiltynės smėlį, pradėtų skirti kas yra kas. Iš tikrųjų ten toks nemalonus kojoms priemolis su žvyru. Žodžiu visiškai skiriasi nuo jūros dugno. Po maudynių ant kranto priėjo vienas vietinis reklameris, prisistatė kaip Dima (jie visi ten Dimos, o realiai tai vardą pasirenka patys kokį tik nori, kad tik būtų trumpas ir lengvai įsimenamas). Taigi Dima sužinojo, kad mes ne rusai, todėl pradėjo bendrauti mandagiau ir net šilčiau. Norėjau pasiūlyt jam pasivadint Petras, jausčiausi lyg su lietuviu bendraudamas. Kadangi mano oda iš prigimties šiek tiek tamsoka, Dima iš karto paklausė kelinta diena mes viešim Hurgadoje. Ir aišku labai nustebo, kai sužinojo, kad tik vakar atvažiavom. Tada pažiūrėjo dar kartą į mano odos spalvą ir paklausė ar mes kartais ne iš kito Afrikos miesto atvykom. Kai atsakiau, kad iš Lietuvos, Dima susiparino ir paklausė “So why does your skin look like mine?“. O tada pradėjo dėstyt ko gi jis prie mūsų prisikabino. Pasirodo, kad Dima buvo vietinės nardymu užsiiminėjančios firmelės atstovas ir rinko klientus antradienio kelionei į atvirą jūrą, panardyti prie koralų rifų ir aplankyti Rojaus salos. Mumi tuo metu susilaikėm nuo sutikimo, nors kaina pasirodė padori, bet nusprendėm pakalbinti kolegas lietuvius, maž jie irgi norės kartu plaukti. Dima nuėjo savo keliais, aš dar kartą į jūrą (Ichtiandras jmj), o mano mergaitė pasičiupo fotoaparatą ir išbėgo fotografuoti apylinkių.

Čia nuotrauka apėjus lagūną iš kitos pusės, šalia stovėjo burlenčių ir kitų vandens sporto aparatų nuomos punktelis bei mokykla viename. Tuo metu nesusigundėm, o paskui ir apskritai pamiršom apie tai. Ateity būtinai išbandysim. Taigi, kol aš išlindęs iš jūros gulėjau ir deginausi, mergaitė lankstė viską fotografuodama (galerijoje matosi ir ta mokykla-nuomos punktas, ir tos mokyklos mokiniai, ir dar kažkoks vienišas kupranugaris su vienišu asiliuku), Dima dar kelis kartus praėjo pro šalį vis pasisveikindamas ir pasiteiraudamas “how are you, is everything ok?” kas yra labai ir labai malonu. Šiaip Lietuvoj to labai pasigendu – šilto, malonaus bendravimo ir šypsenų. Ir mitas yra tai, kad tie vietiniai nustoja būti maloniais, jei pamato, kad negaus jokios materialios naudos. Normalūs, geros dūšios žmonės tokie buvo visą laiką. Net kai durnas latvis vieną pastoviai siuntinėjo ant trijų raidžių, vaidindamas very important person, tas vietinis tik nusišypsodavo, mintyse aišku pasiųsdamas daug toliau ir spakainiai nueidavo.
Kai pajutom, kad pradėjom degti tiesiogine ta žodžio prasme, susirinkom daiktus ir nulėkėm prie baseino, su mintis šiek tiek atsivėsinti. O baseine tuo metu vandens temperatūra buvo +19 ar +17 (kolegos LT gal tiksliau prisimins), man asmeniškai vanduo pasirodė per šaltas, todėl palindau po skėčiu ir chillinau bei gaudžiau visokius kadrus. Liaudis baseine jau lošė vandens tinklinį. Tas galingas juodukas nuotraukoj buvo vienas iš Animation Team narių, kurių darbas buvo rasti užsiėmimų nuobodžiaujantiems turistams. Pavadinau jį Ademola Okulaja. Jis dėl to nepyko, nes kaip jau minėjau jie pripratę turėti begalę vardų.

Mano mergaitė nuėjo susipažinti su tuo metu turbūt jaunausia turiste iš Vokietijos, nors realiai tai buvo turkų tautybės atstovai. Šiaip pats viešbutis priklauso vokiečiams, todėl vietiniai nelabai juos ir mėgsta. Iš tokių mėgstamiausių tai jiems buvo lietuviai, gal dar kanadiečiai.

Baseino (tuo pačiu ir paplūdimio) taisyklės buvo surašytos stende. Jūroje jokių gelbėtojų nėra, maudaisi ir prižiūri pats save. Baseine sėdi vienas nuobodžiaujantis gelbėtojas. Karts nuo karto pakomanduoja ką nors, greičiausiai, kad neužmigtų iš nuobodulio. Taip pat jau minėjau vieną minusą (nors kalbant apie sveikatą – tai pliusas) – negalima maudytis sutemus.

Na jei baseine tai tik koks nors nelaimingas atsitikimas galėtų būti, o vat jūroje visokia vietinė fauna ir flora gali užpulti, ko pasekoje galima pasigauti nemalonią zarazą. Beje, mano sveikatos būklė dar nebuvo pagerėjusi, anaiptol, tik blogėjo, mergaitė primygtinai siūlė išgerti antibiotikų, aš vis atsisakinėjau ir galvojau, kad lietuviškos Žalios Devynerios viską sutvarkys.
Kadangi Egipte per vieną dieną patirdavom tiek, kiek Lietuvoje per kelias dienas, tai tenka įrašą skaldyt į dvi dalis. Pirmos dalies pabAiga.