Antra mano rašliavos apie namuose stovinčią audiosistemą dalis bus šiek tiek trumpesnė ir gali pasirodyti, kad reklaminio pobūdžio, nes aprašysiu tik vieną konkretų ONKYO gaminį. Iš dalies ir pats jaučiu pareigą taip pasielgti, nes tą aparatą iš ONKYO gavau kaip ir už dyką. Digital Media Transport – taip vadinasi iš išorės į iPod dock‘ą panašus įrenginys ONKYO ND-S1. Būti dock’u yra tik viena iš jo funkcijų, kita – tarnauti kaip USB – S/P DIF keitiklis, t.y. juo galima paduoti garso signalą iš kompiuterio per USB ir tas signalas iš įrenginio gali būti išvedamas per skaitmeninius išėjimus (COAX arba TOSLINK).

Man šiuo metu ND-S1 yra tik kaip iPod dock’as, nes keitiklis nereikalingas (būtų reikalingas, jei kompe nebūtų skaitmeninių išėjimų). Patys ONKYO deklaruoja, kad šis mažylis labai puikiai susikalba su stereo stiprintuvu A-5VL – iš tikrųjų taip ir yra, o priežastis ta pati, dėl kurios aš ir pasirinkau tą stiprintuvą – dėka integruoto DAC (skaitmeninio analoginio keitiklio) nereikia prie ND-S1 nieko papildomo jungti, dingsta poreikis dar vienai dėžutei – išoriniam DAC. Ką ND-S1 turi iš galinės pusės:

Pirmasis išėjimas skirtas bendram nuotoliniam ONKYO įrenginių valdymui (RI). Kaip ir daugelis gamintojų, taip ir šis suteikia galimybę valdyti visus aparatus su vienu nuotolinio valdymo pulteliu. Išbandžiau su stiprintuvo pulteliu – viskas veikia. Aišku, prie ND-S1 yra pridėtas ir atskiras pultelis, kurio visiškai pakanka išjungti aparatėlį. Toliau du skaitmeniniai išėjimai – TOSLINK ir COAX. Mano sistemoje šis aparatas pajungtas per TOSLINK, nes COAX jau buvo užimtas. Naudojau ONKYO pridėtą laidelį, tokį plonytį ir trumpą, bet turiu nuomonę, kad skaitmeniniam signalui nesvarbu laido storis (fizikai, pataisykit jei klystu). Toliau – USB jungtis, skirta dviem veiksmams: iPod sinchronizavimui su iTunes bei muzikos klausymui iš kompiuterio (jei įrenginys naudojamas kaip USB – S/P DIF keitiklis). Paskutinis lizdas skirtas įrenginio maitinimui.

Visas įrenginio korpusas pagamintas iš plastiko, išskyrus patį priekį (ten kur kompanijos logotipas) – jis iš aliuminio. Galbūt, jei viskas būtų iš metalo, tuomet aparatas rankoje jaustųsi solidžiau, bet kadangi jo vieta lentynoje, tai aš nekreipiu į tai dėmesio. Po logotipu įmontuotas distancinio valdymo sensorius. Visas kitas valdymas išdėliotas viršuje – įjungimo/išjungimo mygtukas ir trys mygtukai skirti grojimui iš iPod, PC bei sinchronizavimui su iTunes. Vieta, skirta iPod’ui uždengiama slenkančiu dangteliu. Dar vienas smagus dalykas – gali naudoti savo iPod’ui skirtą dock’o jungties įdėklą, kuris būna parduodamas kartu su iPod’u.

Tiek apie visokius aparatus – iš jų nebus maksimalios naudos, jei muzika nebus maksimaliai kokybiška. Aišku, galima klausytis kokybiškai suspaustų MP3 kūrinių, tačiau galima klausyti ir nesuspaustos (ar suspaustos nepraradus kokybės) lossless muzikos. Vienas iš populiariausių formatų – FLAC. Mano žiniomis (vėlgi, pataisykit jei klystu), iPod grotuvai nedraugauja su FLAC formatu. Tai ką daryti, jei nori, kad ND-S1 atstotų CD grotuvą ir galėtum klausytis daugiau nei vieną CD neatidarinėjant grotuvo stalčiuko? Atsakymas paprastas – konvertuoti turimus FLAC failus, kompaktinius diskus į ALAC formatą (Apple sukurtas lossless muzikos formatas) ir turėti vietos tiem failams susidėti. Vietos jie užima ir net šiek tiek daugiau nei FLAC, bet po konvertavimo pastarasis tampa kaip ir nebereikalingas, nes jei klausai muzikos per Foobar2000 grotuvą, tai jis puikiai susidoroja ir su ALAC formatu (įdiegus papildomą įskiepį). Kadangi ND-S1 turiu gan nesenai – kol kas esu bandymų lygyje ir manau kitame įraše papasakosiu, kaip konvertuoti FLAC į ALAC naudojant tik Foobar2000 grotuvą.

Gali kilti dar vienas klausimas – kam kišti į iPod’ą lossless muziką, jei jis pats turi integruotą skaitmeninį/analoginį keitiklį (DAC) ir muzikos skambesys yra pakeičiamas dar prieš jai pasiekiant grotuvo išėjimus? Atsakymas paprastas – ND-S1 yra vienas iš nedaugelio transportų rinkoje, kuris sugeba apeiti  iPod’e integruotą DAC ir pasiima jokių keitiklių nepaliestą muziką. Viena sąlyga: grotuve turi būti išjungtas ekvalaizeris, nes iPod’e jis suveikia dar prieš muzikai pasiekiant keitiklį.

Šiuo metu ND-S1 media transportą naudoju pagrinde tik naktim, nes man, daug metų muziką klausančiam per kompiuterį, naktį nebegirdėti jokių aušintuvų ir kitų ūžiančių detalių yra kažkas nuostabaus. Šis aparatas tuom ir ypatingas, nes jame nėra jokių judančių detalių, vadinasi rezultate girdi tik tyrą ir be jokių trukdžių skambančią muziką.

Ilgai rinkęs ir išsirinkęs, pagaliau kartu su savo mergaite galiu džiaugtis naujos sistemos privalumais. Trūkumų man nėra, išskyrus už staliuko besivoliojančius laidus. Galvoju kaip sumažinti jų kiekį, bet kol kas 0 idėjų. Visa sistema susidėliota per gana ilgą laiką (daugiau nei metus), tačiau jau įsigyjant pirmas jos dalis, turėjau susidaręs vaizdą, kaip visa tai atrodys.

Šaltinis. Nesu aš audiofilas, tačiau noriu mėgautis gražiu skambesiu, o ir už lango XXI amžius – norėdamas turėti mažiau įvairių dėžių nusprendžiau, kad pagrindinis audio šaltinis bus kompiuteris. Buvo minčių, kad su laiku reikia įsigyti ir normalų CD grotuvą (vis dėl to kompaktų kažkiek dar turiu), tačiau jam skirtas žemiausias prioritetas. Šiuo metu CD grotuvą puikiai pakeičia kitas įrenginys, apie kurį parašysiu antroje dalyje. Žodžiu, nusprendžiau, kad garso šaltinis bus kompiuteris, todėl pradėjau ieškoti jam dėžės, kuri vizualiai nesiskirtų nuo kitų audio sistemos komponentų. Taip atradau HTPC – realiai tai paprasčiausias kompiuteris, tik šiek tiek dailiau atrodanti dėžė, LCD ekranas ir distancinis valdymas visam kam. LCD ir programinė įranga pateikiama iš Soundgraph kompanijos. Su programine įranga viskas būtų ok, jei ne esantys dar geresni variantai. Esmė buvo sugalvoti, kaip paties kompo plokščių nepaliestą audio signalą prastumti iki stiprintuvo. Pasirodė gan paprastas dalykas – padoriai grojantis grotuvas Foobar2000 (net minčių nėra grįžti prie Winamp) + WASAPI priedas. Apie WASAPI plačiau skaityk čia, o jei trumpai – grotuve paspaudi Play ir garsas apeidamas operacinės sistemos (čiuo atveju Win7) garso mikšerį per skaitmeninį kabelį nukeliauja į stiprintuvą. Beje, distancinis valdymas puikiai susikooperuoja su Foobar2000.

Kita mintis – filmus, serialus ir pan. susidėti į vieną krūvą, kurią galima valdyti nuotoliniu būdu. Čia puikiai tiktų Soundgraph sukurtas IMON HD media grotuvas, jei ne dar geresnis XBMC, turintis keičiamą išvaizdą (nuotrauka aukščiau – XBMC su AEON tema), naujoje versijoje integruotą WASAPI palaikymą, dar begalę įvairių priedų ir t.t. Taigi, du pagrindiniai grotuvai – Foobar2000 (muzikai) ir XBMC (filmams ir IPTV) su WASAPI palaikymu. Dar karts nuo karto pasinaudoju VLC visokiems pavieniams serialams žiūrėti.

Stiprintuvas + DAC. Audio signalui, o tuo labiau nepaliestam OS mikšerio išėjus iš kompiuterio per skaitmeninį COAX (pasak legendos, COAX skamba geriau nei Toslink) išėjimą, jis kažkaip turėtų pavirsti į analoginį, kad vietoj 1 ir 0 girdėtume norimus garsus, o ne ateivių kalbą. Tam reikalingas DAC arba lietuviškai SAK (skaitmeninis analoginis keitiklis). Tai vėlgi dėžė, tiksliau dėžutė, kurios aš visiškai nenorėjau – ji niekur vizualiai neįsipaišytų ir padidintų laidų kiekį. Ieškojau sprendimo, kuriame būtų stiprintuvas ir DAC vienoje dėžėje. Pirma mintis buvo įsigyti namų kino resyverį ir tiesiog pasidaryti mažą kino teatrą. Bet besiaiškindamas pats su savimi savo poreikius, vis labiau linkau link normalios stereo sistemos. Vis dėl to paprastas stereo stiprintuvas groja gražiau nei resyveris už tą pačią kainą, o už žemos klasės resyverio kainą išeina visai padorus stereo stiprintuvas. Po ilgų mąstymų, kas geriau – daug navarotų ir pusėtinas skambesys, ar minimum funkcijų, tačiau išraiškingesnė muzika – nugalėjo pastarasis variantas. Beliko tik surasti skaitmeninį signalą priimantį stiprintuvą su integruotu geru keitikliu.

Pasiknaisiojęs po kelių gamintojų svetaines suradau vienintelį man tinkamą variantą – ONKYO A-5VL. Tai pakankamai aukšto lygio aparatas su audiofilinėm detalėm ir visokiais kitokiais navarotais, kurių išorėje nematai, bet įsijungęs išgirsti. Buvau skaitęs, kad ONKYO aparatai turi šiokį tokį skaitmeninį garso prieskonį, o mano klausomai muzikai būtent to ir reikėjo. Stiprintuvas kurtas skaitmeninio stiprintuvo pagrindu ir turi integruotą Burr-Brown (PCM1796) 192 kHz/24-Bit keitiklį. Vadinasi, priima skaitmeninį signalą be jokių papildomų DAC per skaitmeninius įėjimus, pats jį konvertuoja ir meta link kolonėlių išėjimų. Pasak užsienio apžvalgų – šis DAC’as dirbo geriau, nei CD grotuve esantis ir labai gražiai atkūrė elektroninę muziką – mano klausos aparatui to visiškai pakako. Taigi, grandis nuo kompo iki stiprintuvo per COAX kabelį užtikrinta. Liko tik akustinė sistema.

Kolonėlės. Kadangi planavau viską susipirkti vienoje vietoje (norint pasiklausyti pilnos sistemos, nereikėjo vežiotis po skirtingus salonus), teko rinktis iš to salono siūlomų gamintojų, taip pat dar turėjau sutilpti į suplanuotą sumą. Išsirinkau vokiečių firmos Quadral pakankamai gerai skambančias ir atrodančias kolonėlės Quintas 404. Rinkausi tarp lentyninių ir statomų ant grindų, tačiau po pasiklausymo pasirinkau paskutinį variantą – buvo užtikrintas gražus žemų dažnių skambesys dubtechno/dubstep/drum’n'bass muzikoje. O labiausiai šios kolonėlės patiko dėl išraiškingų vidutinių ir aukštų dažnių. Realiai sistema groja taip, kad nebereikia naudoti jokių ekvalaizerių, net pačiame stiprintuve viskas pajungta per Direct funkciją, kuri apeina stiprintuvo ekvalaizerį. Teko dar pasiskaityti legendų, kad neverta žiūrėti ir aklai tikėti kolonėlių gamintojų nurodytais techniniais duomenimis, todėl rinkausi pagal savo jau šiek tiek sužalotą klausą. Jau išsirinkęs ir pasiskaitęs apie parametrus pastebėjau, kad jie pakankamai geri tokioje kainų kategorijoje, o mano mergaitės nesužalota klausa tik patvirtino tai – muzikoje išgirdau tai, ko anksčiau negirdėjau per kompiuterinių kolonėlių sistemą, o Monolake albumo Cinemascope skambesys buvo tarsi  krištolinis. Dar bandėm namuose pajusti skirtumą tarp brangių kolonėlių laidų ir tų, kurie buvo sukomplektuoti su kolonėlėm. Kiek teko domėtis, mokslas dar neįrodė šio skambesio skirtumų ir tai yra grynai ezoterika – skirtumą jauti kai žinai koks laidas pajungtas, o aklam teste nė velnio nesijaučia. Fizikai neigia, kad egzistuoja kažkoks skirtumas tarp vienodo ar labai panašaus diametro laidų, o audiofilai sako, kad fizikai nė velnio nesupranta ir čia kalba apie apie individualius pojūčius. Nusprendžiau kol kas patikėti fizikais, nes aklam teste nieko nepajutau, juolab, kad skirtumus jaučia klausantys rock/jazz/classic muzikos, o mano muzikoje nėra tokio dalyko kaip instrumentų išsidėstymas erdvėje – nebent kalbama kurioj vietoj garso sukuriamoje erdvėje stovi bičas su jonika ar laptopu.

Šioje dalyje tiek, sistema vizualiai atrodo taip, kaip fotkėj aukščiau, o kitą kartą parašysiu apie alternatyvų muzikos šaltinį (puikiai tarnaujantį muzikos klausymui prieš miegą ar miego metu), visiškai nesenai laimėtą iš ONKYO.

Ko reikia šitam visam reikalui? Atsisiųsti naujausią Foobar2000 versiją ir ją įdiegti. Atsisiųsti MonoLiteMod-Slim. Taip pat siūloma (bet nebūtina) susirasti ir įsidiegti kelis šriftus – Frutiger Linotype, Swis721 Cn BT D-Type, Droid Sans. Nebūtina todėl, kad jie yra komerciniai, tačiau pati konfigūracija kurta būtent su jais. Jei nesinori pirkti ar vogti šriftų, konfigūracijoje visada yra galimybė pačiam nustatyti, kokį šriftą kurioje vietoje nori matyti. Šį konfigūracija yra paruošta kartu su reikalingais priedais, todėl atsisiuntus užtenka viską įsikelti į Foobar2000 katalogą ir paleidus programą pasirinkti ColumnsUI sąsają.

Toliau eini į Preferences (ctrl+P pagal nutylėjimą) > ColumnsUI > Main > spaudi Import Button ir pasirenki monolitemodslim.fcl (arba monolitemodslim_lastfm.fcl jei naudoji lastfm tarnybą ir nori integracijos su ja) failą bei jį importuoji. Reikėtų iš karto išjungti toolbars ir status bar. Garso reguliavimas atsiranda paspaudus kairiam apatiniam kampe paslėptą mygtuką (jis pasirodo užvedus pele), grojimo parametrai – dešiniam apatiniam kampe. Be abejo aš dar šiek pasikonfigūravau savaip – grojant rinkinį, jei folderio pavadinime yra VA, tai ir Foobar2000 rodo VA, o ne atlikėjo pavadinimą. Taip pat sukeičiau vietomis tam tikrų parametrų rodymą bei išjungiau vertinimo sistemą ir Lyrics skirtuką, kadangi jais nesinaudoju. Jei kyla klausimų dėl konfigūracijos ar norėtum išbandyti mano padarytus pakeitimus – brūkštelk komentaruose. Smagaus klausymo!

Sugalvojau, kad reik vis dėl to atiduot pagarbą audiotechnikai, kuri man tarnavo vaikystėje. Nelabai kažką prisimenu, bet tokius pagrindinius aparatus paminėsiu. Be to, tėtis intensyviai domėjosi muzika ir visą tą pomėgį perėmiau aš. O koks kaifas kai berods 1988 metais buvo pradėta M-1 transliacija.

Taigi, pirmasis aparatas, kurį teko savo mažais pirštukais maigyt – Kantata 203. Pagamintas 1973 metais.

Šiame agregate buvo sutalpintas ir plokštelių grotuvas, ir radijo imtuvas. Aparatas stovėjo pas močiutę, ant tokio stiliovo stovo. Šiais laikais toks stilius vadinamas lounge. Kas įdomiausia, kad aparatas veikia iki šiol, jame yra ultratrumpujų bangų imtuvas (šiais laikais FM), be to prie bangų numeracijos surašyti miestai, tuo metu transliavę radijo programas ne UTB dažniais. Plokštelių grotuvas sėkmingai susidorodavo su savo užduotim – kažkokios plastmasinės atados braižydavo Armonikos, Povilaičio ir kt. plokšteles. Skrečuoti neišeidavo, buvo labai įdomu maigyt tuos baltus mygtukus, nes vieną paspaudus, kitas iššokdavo. Žodžiu drožiau aš jį kaip galėjau, bet rusiška technika atlaikė viską iki šių laikų.

Kitas aparatėlis, kurio didesnės nuotraukos neradau – bijokit! – magnetofonas Tom’-306. Pagamintas 1978 metais, rezidavo pas kitą mano močiutę. Turėjo integruotą mikrofoną, taigi šituo daiktu buvo įrašinėjamos pirmos mano ir mano sesės “radijo laidos” – visokie eilėraščių deklamavimai, pasakų skaitymai ir kiti vėjai. Dar pamenu, kad labai bijojau raudonai pažymėto įrašymo mygtuko, neva jį paspaudus turėjo atvažiuoti gydytoja. Kadangi aparatas priklausė močiutei, tai faktas, kad buvo labai gerai išlaikytas, aš jį priglaudžiau šiek tiek paaugęs ir nors tuo metu nieko nežinojau apie stereo ir mono, jungiau prie pusseserės stiprintuvo per didžiules kolonėles ir transliuodavau muziką visu garsu. Visai įmanomas dalykas, kad jis veikia iki šiol, jei nėra išmestas.

O čia jau minėtas pusseserės stiprintuvas, kuris ribotą laiką naudojau aš. 1985 metų gamybos Amfiton U002S. Ribotai todėl, kad pusseserė jį pardavė, o man teko ieškot kitos alternatyvos. Bet kokiu atveju jis savo darbą atliko gerai, prie jo buvo prijungtos didžiulės kolonėlės, šiek tiek mažesnės už S90, deja pavadinimo neprisimenu.

Kai man buvo 6 metukai, tėtis įsigijo tuo metu vadinamą aukštos klasės aparatą – magnetolą Riga 111. Va šis aparatas tarnavo ilgai ir viskam. Matosi, kad turėjo daug mygtukų, o man mažam, kai pusės mygtukų funkcijų nesupratau, tai buvo be galo smalsu viską spaudinėt. Radijo imtumas buvo su FM. Juo pirmą kartą ir išgirdau M-1. Juo įrašinėjau ir dainas iš televizijos, radijo laidas iš Ultra Vires. Mano smalsumo dėka šis aparatas buvo kelis kartus perrinktas, visuomet likdavo detalių, to pasekoje jis vis prasčiau veikdavo. Bet tarnavo pakankamai ilgai, net kai įsigyjau stacionarų magnetofoną, Riga 111 naudojau radijo klausymui. Vienas labai mandras dalykas – virš radijo skydelio buvo jungiklis skirtas įjungti to skydelio apšvietimui. Bet kokiu atveju, visuomet pavydėjau draugui, kurio tėtis buvo įsigijęs kažkokį Radiotechnikos stacionarų magnetofoną, o jis pavydėdavo man, nes neturėjo radijo imtuvo.

Tadam! 1990 metais Lietuvoje pagamintas magnetofonas – Vilma 214S. Jis buvo pirmasis rimtas mano reikalas, turint omeny, kad tais laikais daugiau nieko šustresnio negalėjau sau leisti, buvo pakankamai geras. Jei gerai prisimenu jis yra su integruotu stiprintuvu, todėl išorinio nereikėjo, grojo pakankamai garsiai, tik nepamenu kokias kolonėles buvau prijungęs. Gali būti, kad kažkas panašaus į S30. Bent jau dydžiu, nes manosios skyrėsi nuo kaimyno turėtų S30 ir išvaizda, ir skambesiu. Ko aš jam labai pavydėjau. O jis man pavydėjo mano turimos muzikos kolekcijos ir pastoviai imdavo kasetes. Man aišku tekdavo eit išsimušinėti, nes kaimynui pastoviai buvo tyčinis atminties praradimas. Vilma 214S buvo su savotiškai jutiminiais mygtukais – nereikėdavo nieko spausti, palieti ir groja, palieti ir prasuka juostą. Žodžiu touchscreen’as. Taip pat turėjo elektroninį skaitiklį, sugebėjo groti nuo pažymėtos vietos, turėjo savotišką atmintį, berods jau smagiai susidorojo su chrome tipo kasetėm. Tiksliai nepamenu, bet gali būti, kad būtent su šiuo aparatu įsigudrinau sujungti du grotuvus ir miksuoti kasetėmis. Agregatas irgi sulaukė panašaus likimo kaip Riga 111 – buvo išnarstytas nuo…iki.

Na ir paskutinis aparatas, kurį turėjau progą įsigyti labai pigiai, nes niekam nebuvo reikalingas – 1987 metų Vega 109S. Įsigyjau pagrinde dėl kolonėlių, kurios buvo labai geros. Jos pas mamą stovi prijungtos iki šiol. O pats aparatas tarnavo kaip stiprintuvas, o prie jo buvo prijungti jau netarybiniai dalykėliai.

Šiandien visiškai atsitiktinai teko apsilankyti gan įdomiame puslapyje, kur jo autorius pasakoja, kaip su tam tikra programine įranga iš elektroninės muzikos atlikėjų kelių kūrinių išgavo gana aiškius vaizdus. Tiksliau tie vaizdai būna dirbtinai įkelti į kūrinį, o jie tampa matomi žiūrint kompozicijos spektrogramą. Autorius taip pat padarė atradimą, kad įmanoma lengvai atpažinti tokius kūrinius. Puslapyje yra kelios nuorodos į programas, kuriomis galima peržiūrėti audio dokumento spektrogramą ir taip pamatyti, kas jame užkoduota.

Aphex Twin kūrinio su labai mandru pavadinimu (2-as kūrinys iš Windowlicker singlo) spektrograma, kurioje paties Aphex’o veidas su jo patentuota šypsena.

Plaid kūrinio 3 Recurring spektrograma, kurioje matosi tokia pati simbolių seka, kaip ir ant vieno Plaid albumo viršelio – Not For Threes.

Venetian Snares kūrinio Look iš albumo Songs About My Cats spektrograma. Pastebėjau, kad tokie kūriniai turi užuominas pavadinimuose, namuose dar pasiklausysiu, kas ten per specifinis skambesys. Gal turite daugiau pavyzdžių?