Ilgai rinkęs ir išsirinkęs, pagaliau kartu su savo mergaite galiu džiaugtis naujos sistemos privalumais. Trūkumų man nėra, išskyrus už staliuko besivoliojančius laidus. Galvoju kaip sumažinti jų kiekį, bet kol kas 0 idėjų. Visa sistema susidėliota per gana ilgą laiką (daugiau nei metus), tačiau jau įsigyjant pirmas jos dalis, turėjau susidaręs vaizdą, kaip visa tai atrodys.

Šaltinis. Nesu aš audiofilas, tačiau noriu mėgautis gražiu skambesiu, o ir už lango XXI amžius – norėdamas turėti mažiau įvairių dėžių nusprendžiau, kad pagrindinis audio šaltinis bus kompiuteris. Buvo minčių, kad su laiku reikia įsigyti ir normalų CD grotuvą (vis dėl to kompaktų kažkiek dar turiu), tačiau jam skirtas žemiausias prioritetas. Šiuo metu CD grotuvą puikiai pakeičia kitas įrenginys, apie kurį parašysiu antroje dalyje. Žodžiu, nusprendžiau, kad garso šaltinis bus kompiuteris, todėl pradėjau ieškoti jam dėžės, kuri vizualiai nesiskirtų nuo kitų audio sistemos komponentų. Taip atradau HTPC – realiai tai paprasčiausias kompiuteris, tik šiek tiek dailiau atrodanti dėžė, LCD ekranas ir distancinis valdymas visam kam. LCD ir programinė įranga pateikiama iš Soundgraph kompanijos. Su programine įranga viskas būtų ok, jei ne esantys dar geresni variantai. Esmė buvo sugalvoti, kaip paties kompo plokščių nepaliestą audio signalą prastumti iki stiprintuvo. Pasirodė gan paprastas dalykas – padoriai grojantis grotuvas Foobar2000 (net minčių nėra grįžti prie Winamp) + WASAPI priedas. Apie WASAPI plačiau skaityk čia, o jei trumpai – grotuve paspaudi Play ir garsas apeidamas operacinės sistemos (šiuo atveju Win7) garso mikšerį per skaitmeninį kabelį nukeliauja į stiprintuvą. Beje, distancinis valdymas puikiai susikooperuoja su Foobar2000.

Kita mintis – filmus, serialus ir pan. susidėti į vieną krūvą, kurią galima valdyti nuotoliniu būdu. Čia puikiai tiktų Soundgraph sukurtas IMON HD media grotuvas, jei ne dar geresnis XBMC, turintis keičiamą išvaizdą (nuotrauka aukščiau – XBMC su AEON tema), naujoje versijoje integruotą WASAPI palaikymą, dar begalę įvairių priedų ir t.t. Taigi, du pagrindiniai grotuvai – Foobar2000 (muzikai) ir XBMC (filmams ir IPTV) su WASAPI palaikymu. Dar karts nuo karto pasinaudoju PotPlayer visokiems pavieniams serialams žiūrėti.

Stiprintuvas + DAC. Audio signalui, o tuo labiau nepaliestam OS mikšerio išėjus iš kompiuterio per skaitmeninį COAX (pasak legendos, COAX skamba geriau nei Toslink) išėjimą, jis kažkaip turėtų pavirsti į analoginį, kad vietoj 1 ir 0 girdėtume norimus garsus, o ne ateivių kalbą. Tam reikalingas DAC arba lietuviškai SAK (skaitmeninis analoginis keitiklis). Tai vėlgi dėžė, tiksliau dėžutė, kurios aš visiškai nenorėjau – ji niekur vizualiai neįsipaišytų ir padidintų laidų kiekį. Ieškojau sprendimo, kuriame būtų stiprintuvas ir DAC vienoje dėžėje. Pirma mintis buvo įsigyti namų kino resyverį ir tiesiog pasidaryti mažą kino teatrą. Bet besiaiškindamas pats su savimi savo poreikius, vis labiau linkau link normalios stereo sistemos. Vis dėl to paprastas stereo stiprintuvas groja gražiau nei resyveris už tą pačią kainą, o už žemos klasės resyverio kainą išeina visai padorus stereo stiprintuvas. Po ilgų mąstymų, kas geriau – daug navarotų ir pusėtinas skambesys, ar minimum funkcijų, tačiau išraiškingesnė muzika – nugalėjo pastarasis variantas. Beliko tik surasti skaitmeninį signalą priimantį stiprintuvą su integruotu geru keitikliu.

Pasiknaisiojęs po kelių gamintojų svetaines suradau vienintelį man tinkamą variantą – ONKYO A-5VL. Tai pakankamai aukšto lygio aparatas su audiofilinėm detalėm ir visokiais kitokiais navarotais, kurių išorėje nematai, bet įsijungęs išgirsti. Buvau skaitęs, kad ONKYO aparatai turi šiokį tokį skaitmeninį garso prieskonį, o mano klausomai muzikai būtent to ir reikėjo. Stiprintuvas kurtas skaitmeninio stiprintuvo pagrindu ir turi integruotą Burr-Brown (PCM1796) 192 kHz/24-Bit keitiklį. Vadinasi, priima skaitmeninį signalą be jokių papildomų DAC per skaitmeninius įėjimus, pats jį konvertuoja ir meta link kolonėlių išėjimų. Pasak užsienio apžvalgų – šis DAC’as dirbo geriau, nei CD grotuve esantis ir labai gražiai atkūrė elektroninę muziką – mano klausos aparatui to visiškai pakako. Taigi, grandis nuo kompo iki stiprintuvo per COAX kabelį užtikrinta. Liko tik akustinė sistema.

Kolonėlės. Kadangi planavau viską susipirkti vienoje vietoje (norint pasiklausyti pilnos sistemos, nereikėjo vežiotis po skirtingus salonus), teko rinktis iš to salono siūlomų gamintojų, taip pat dar turėjau sutilpti į suplanuotą sumą. Išsirinkau vokiečių firmos Quadral pakankamai gerai skambančias ir atrodančias kolonėlės Quintas 404. Rinkausi tarp lentyninių ir statomų ant grindų, tačiau po pasiklausymo pasirinkau paskutinį variantą – buvo užtikrintas gražus žemų dažnių skambesys dubtechno/dubstep/drum’n’bass muzikoje. O labiausiai šios kolonėlės patiko dėl išraiškingų vidutinių ir aukštų dažnių. Realiai sistema groja taip, kad nebereikia naudoti jokių ekvalaizerių, net pačiame stiprintuve viskas pajungta per Direct funkciją, kuri apeina stiprintuvo ekvalaizerį. Teko dar pasiskaityti legendų, kad neverta žiūrėti ir aklai tikėti kolonėlių gamintojų nurodytais techniniais duomenimis, todėl rinkausi pagal savo jau šiek tiek sužalotą klausą. Jau išsirinkęs ir pasiskaitęs apie parametrus pastebėjau, kad jie pakankamai geri tokioje kainų kategorijoje, o mano mergaitės nesužalota klausa tik patvirtino tai – muzikoje išgirdau tai, ko anksčiau negirdėjau per kompiuterinių kolonėlių sistemą, o Monolake albumo Cinemascope skambesys buvo tarsi  krištolinis. Dar bandėm namuose pajusti skirtumą tarp brangių kolonėlių laidų ir tų, kurie buvo sukomplektuoti su kolonėlėm. Kiek teko domėtis, mokslas dar neįrodė šio skambesio skirtumų ir tai yra grynai ezoterika – skirtumą jauti kai žinai koks laidas pajungtas, o aklam teste nė velnio nesijaučia. Fizikai neigia, kad egzistuoja kažkoks skirtumas tarp vienodo ar labai panašaus diametro laidų, o audiofilai sako, kad fizikai nė velnio nesupranta ir čia kalba apie apie individualius pojūčius. Nusprendžiau kol kas patikėti fizikais, nes aklam teste nieko nepajutau, juolab, kad skirtumus jaučia klausantys rock/jazz/classic muzikos, o mano muzikoje nėra tokio dalyko kaip instrumentų išsidėstymas erdvėje – nebent kalbama kurioj vietoj garso sukuriamoje erdvėje stovi bičas su jonika ar laptopu.

Šioje dalyje tiek, sistema vizualiai atrodo taip, kaip fotkėj aukščiau, o kitą kartą parašysiu apie alternatyvų muzikos šaltinį (puikiai tarnaujantį muzikos klausymui prieš miegą ar miego metu), visiškai nesenai laimėtą iš ONKYO.

Antra dalis: Mano Audio Sistema #2