Trumpai apie idėją: kadangi esu šioks toks Boards Of Canada muzikos fanas ir ne vienintelis pasaulyje, prieš kokius metus atradau, kad ir netaudio scenoje yra pakankamai atlikėjų ir leidėjų, gaminančių muziką panašią į BOC. Būtent po kelių BOC albumų prigijo toks muzikos apibūdinimas, nes daugiau niekas kitas nieko panašaus tuo metu negamino. Dabar gi vieni tokius atlikėjus vadina stiliaus vagimis, kopijuotojais, kiti atvirkščiai – palaiko, džiaugiasi, klauso jų leidinių. Greičiausiai skonio arba pavydo reikalas, kurio aš neapsiimsiu spręsti. Ką man pavyko padaryti, tai iš savo kolekcijos išrinkti geriausius mano manymu darbus ir juos suklijuoti į visumą. Dar viena detalė – dviejų savo bičiulių (ZhangJW iš Kinijos ir Imtech iš Katalonijos) kūrinius įdėjau pirmu ir paskutiniu numeriu. Apie juos jau ne kartą rašiau šiame blog’e. Pasiklausyti ir atsisiųsti visą šį reikalą gali naudodamas žemiau esantį grotuvą.

For Lovers by awx

01. ZhangJW – A3 (Paris EP, Bypass)
02. Iambic² – Touch The Sky (Under These Stars, We’ll Sleep Again, Laridae)
03. Corwin Trails – Hakim Bay (Corwin Trails, Archaic Horizon)
04. Gabriel & Track53- Contrail (Document C, The Whisper Foundation)
05. Nocow – Failing Flame (Aley, Dedpop)
06. Track53 – Arcus Current (Document C, The Whisper Foundation)
07. Orange Crush – The Stream (Autumn Reflections, Archaic Horizon)
08. Gabriel – Newtonian (The Motion Range EP, Retronym)
09. Pix – To Begin Again (Life Living, Fresh Poulp Records)
10. Saturday Index – Partly Cloudy (Dub Forecast mmx) (Partly Cloudy, Archaic Horizon)
11. Beitegeuze – Caulerpa Taxifolia (Form, Laridae)
12. Orange Crush – Deep Float (The Fields, Archaic Horizon)
13. 91plus – Haunted Pylons (Sunsetter EP, Retronym)
14. Dissolved – Brittle Star Covenant (Document C, The Whisper Foundation)
15. Gabriel – Durham Avenue (with Orange Crush) (The Motion Range EP, Retronym)
16. Ikimashoo Aoi – We Love You a Thousand (Winter, Enough Records)
17. Boreal Network – Zero Zero Zulu (Aviation Weather, Self released)
18. Cilocub – Slowly Turning Leaves (March Febrile EP, Retronym)
19. Crisopa – Suenos De Babirusa (Filamentosa EP, Persona Isla)
20. Fieldtriqp – In Flight mmx (Wasted Magic in the Sound, Archaic Horizon)
21. Lithium Enchantment – Troposail (Lithium Enchantment, Archaic Horizon)
22. Ten and Tracer – A Distant Monarch (Milieu mix4) (Wasted Magic in the Sound, Archaic Horizon)
23. (Val)liam – Orange Horizon (Early Reflections, Dewtone)
24. Sinkfield – Raising An Ocean (Sun Burned Memories, Archaic Horizon)
25. Boreal Network – The Big Fitz (Aviation Weather, Self released)
26. Boreal Network – Birch Pine Maple Oak (Birch Pine Maple Oak, Self released)
27. 2% – Tops (Nowcast, Archaic Horizon)
28. Imtech – The Knack (Cycles, Camomille Music)

Alternatyvi nuoroda iš archive.org.

1996 metai, albumas – Boc Maxima (limited to 50 copies worldwide)

Netleiblo, leidžiančio būtent tokią muziką, kokios tikėjausi, teko šiek tiek paieškoti. Tačiau rezultatas labai nustebino. Pataikiau tiesiai į dešimtuką, šiuo atveju – netleiblas Bypass, leidžiantis IDM, ambient muzikos darbus. Jei teisingai suprantu kinų kalbą, netleiblo puslapyje pateikiama tokia informacija: projektas pradėjo veiklą šių metų gegužės 26 dieną, įsikūręs Pekine, pagrindinis projekto tikslas – leisti gerą, kokybišką elektroninę muziką, kad kuo daugiau žmonių galėtų susipažinti su šiuo muzikos stiliumi. Ten greičiausiai dar yra kam su ja susipažinti. Taip pat siekiama kaip įmanoma labiau reklamuoti savo produkciją. Na, bent jau Lietuvoje dabar tikrai ras savo klausytoją.

Netleiblo Bypass įkūrėjas yra Zhang Jianwen ir kaip jis pats rašo, pirmieji išleisti darbai yra jo paties, tik skirtingais periodais ir skirtingais pseudonimais išleista muzika. Tai paaiškina šiek tiek panašų muzikos skambėjimą skirtinguose leidiniuose. Dar vienas dalykas, kuris man užkliuvo, tai autoriaus žodžiai tiems, kurie nemėgsta tokios muzikos. Jis tiesiog siūlo jiems nusiraminti ir išmokti toleruoti viską, ko jie nemėgsta.

Kalbant apie ADSR darbą Linkage – iš karto užkabino melodingas IDM su kiek griežtoku, bet ramiu ritmu. Perskaičius pirmo kūrinio pavadinimą, kilo klausimas, ką autorius turėjo omeny rašdamas BOC. Pasirodo nuojauta neapgavo, kūrinio pabaigoje galima išgirsti Boards Of Canada kūrinio ištrauką, grojančią tarsi fone ir nutolstančią į begalybę. Gali būti, kad Linkage sukūrimui įtakos turėjo būtent Boards Of Canada kūryba. Atsisiųsk.

ADSR - With BOC

Macquarie Ridge video pagamintas iš slow-motion ir time-lapse vaizdinės medžiagos. Pati kompozicija labai rami, kaip ir dauguma Boards Of Canada kūrinių bei prašosi būti klausoma išskirtiniais paros momentais – besileidžiant ar tekant saulei. Gražaus žiūrėjimo!

[flash http://www.youtube.com/watch?v=Pl79r2npdpg w=660]

Šiam savaitgaliui Boards Of Canada kūrinio Dayvan Cowboy klipas, atskiru DVD išleistas 2006 metais, taip pat įtrauktas į 2005 metų albumą The Campfire Headphase bei jau minėtą 2006 metų EP – Trans Canada Highway. Iš tikrųjų tikiuosi, kad šis klipas kai kam padės atrasti dar nepažintą muzikinį stilių – IDM, perteikti visą jo grožį. Pačiame klipe užfiksuotas šuolis į žemę beveik iš kosmoso, o vaizdai ir muzika tik papildo vienas kitą. Įdomus faktas, kad tai yra pirmas oficialus Boards Of Canada klipas, sukurtas Melisos Olson, panaudojant dokumentinę medžiagą, visapusiškai atskleidžiantis Boards Of Canada muzikos jėgą ir atmosferą, kelionę iš kosmoso į vandenyną, o vėliau iš jo į krantą ir visa tai suburiantis į vieną visumą.

Klipą nemokamai įvairiais formatais gali atsisiųsti iš BOC muziką leidžiančios įrašų kompanijos WARP svetainės. Smagaus kvapą užgniaužiančio šuolio!

[flash http://vaizdelis.lt/static/flash/embedplayer.swf?id=12773]

Boards Of Canada diskografija: Twoism (1995, perleistas 2002), Hi Scores (1996, perleistas 1999 ir 2002), AquariusMusic Has The Right To Children (singlas, 1998), (1998), Peel Sessions (1999), In A Beautiful Place Out In The Country (2000), Geogaddi (2002), The Campfire Headphase (2005), Trans Canada Highway (2006).

2002-ųjų metų lapkričio 25 dieną Warp pasauliui pateikė debiutinį Boards Of Canada albumą Twoism. Perdarytas ir atnaujintas šis devynių kompozicijų mini albumas dabar pasiekiamas ir cd formatu. Pirmą kartą pasaulio šviesą jis išvydo jų pačių leible Music70. Ezoteriškas leidimas, limituotas iki 100 vinilinių kopijų, įtakojo neįtikėtiną ir šio darbo vertę. Jis tapo kone vienu geidžiamiausiu albumu tarp kolekcininkų bei fanų. Marcus Eoin ir Mike Sandison duetas sutiko, kad jų ankstesnis leidinys dar kartą būtų perleistas, pasiektų šiuo metu labai išaugusią auditoriją. Tikslas irgi buvo vienas: noras, kad žmonės Boards Of Canada muziką atrastų patys, kad jie suvoktų, jog kiekvienas kūrinys, net ir tyla, yra skirtas kiekvienam individualiai. Šis albumas, kaip ir kiti škotų dueto darbai, susikoncentravęs ties vaikyste. Twoism švelniai skanuoja visą prieblandišką BOC teritoriją, įsiliedamas į tik jiems patiems būdingas temas – saldžios vaikystės prisiminimai, vaiduokliškos erdvės, lengvi ritmo prisilietimai bei dreifavimas gyvoje elektronikoje. Albume galima pastebėti tam tikrą evoliuciją, pradedant nuo kūdikio Sixtyniner link popsiškojo Iced Cooly, nuo analoginio Seeya Later iki natūralaus Smokes Quantity, perskriejant per Melissa Juice erdves. Twoism turi savo išskirtinumą bei savitą stilių, būdingą tik Boards Of Canada kūriniams. Tai lyg žiūrėjimas į praeitį pro galinio vaizdo veidrodėlį. Logiška tylos elegancija.

1998 metais pasirodė išties stebuklingas albumas Music Has The Right To Children, sulaukęs begalės kritikų liaupsių. Warp Records šį albumą perleido, kadangi, 1999 metų gale visos kopijos buvo nušluotos nuo prekystalių… Daugelis šį darbą 1998 metais priskyrė prie geriausių tais metais išleistų IDM projektų. Ir jis buvo išrinktas geriausiu pasaulyje IDM albumu. Šiame albume skambėjo jau visiškai susiformavęs BOC stilius: kompozicijos prisodrintos niūria muzika, smalsiu nostalgijos ir vaikiško stebuklo jausmu. Viename kūrinyje vaikiškas balselis niūniuoja: “aš myliu tave, mamyte”. Gyvybingi vaikiškų šnekų intarpai sukuria praradimo jausmo įspūdį: Sandison ir Eoin abu prisipažįsta jaučiantįs didelę nostalgiją vaikystei. Tad pagrindinis muzikos kūrimo įkvėpimo šaltinis jiems būtent ir yra atsisakymas pripažinti buvimą suaugusiu. Taip pat muzikai įtakos turėjo reklaminiai garso takeliai, trumpi Radio ir TV džinglai, bei ankstyvųjų 70-ųjų liaudies kūrėjų estetika. Nors ir kiek su neigiama potekste, Boards Of Canada muzika skamba labai mielai, jaukiai, tarsi gaivus mėtų arbatos puodukas saulėtą šeštadienio popietę…

2000-ieji. Po 2 metų tylos, žiemą jie išleido, mano ir ne tik mano nuomone, patį geriausią savo singlą In A Beautiful Place Out In The Country – tas pats BOC stilius, tie patys fonai, migdančios būgnų linijos, tik viskas dar kokybiškiau. Vėl ir vėl stebina, jų išgautas tingus, ambientinis garsas, kuris iš karto keliauja link širdies gelmių. “Stebuklingas darbas” – galima išgirsti ne iš vieno Boards Of Canada fano lūpų. Jo ir dabar dar klausausi ir klausausi, ir kas kartą atrandu jį iš naujo.

Geogaddi tikrai vertas patekti į geriausiųjų metų albumų Top 20. Tai jis ir padarė Anglijos chart’e, galutiniame metų reitinge užėmęs 17-tą vietą. BOC tapo vieninteliais šio stiliaus atstovais tope. Tačiau galima drąsiai teigti, kad tik ankstesnio albumo Music Has The Right To Children reputacija, savaime suprantama nepriekaištinga, paskatino Geogaddi tapti vienu iš geidžiamiausių indie ir elektroninės muzikos albumu. Praėjo 7 ilgi metai nuo Boards Of Canada debiuto ir per tą laikotarpį gimė daugybė panašių į juos, tačiau aplenkti niekas taip ir nesugebėjo. Po 2000 metų pabaigoje išleisto super singlo In A Beautiful Place Out In The Country, Marcus Eoin ir Michael Sandison pasislėpė nuo pasaulio savo Hexagon Sun studijoje. Gerbėjai spėliojo apie galimas bei įmanomas dueto ateities kūrybos tendencijas: kur jie pasuks toliau? Geogaddi pateikia aiškų atsakymą – labai toli nuo pasirinktos krypties nenuklysta. Albumas, įeinantis į boardsofcanadišką katalogą, parodo, kad grupė nenusiteikus išradinėti kažką iš naujo. Išskirtinis Geogaddi skambesys yra suformuotas ant ankstesnių grupės kūrinių pagrindo ir visiškai prie jų klijuojasi. Vieni kaltina BOC, jog jiems nepavyko atrasti naujo skambesio, kiti džiaugiasi, kad toks nuostabios muzikos paketas išvydo pasaulį. Visada buvo ir bus dvi nuomonės. Lyginant albumus sakoma, kad panašumai yra nuobodūs, tačiau pažiūrėkime į Geogaddi skirtumus. Pirma, į ką atkreipiau dėmesį, tai albumo nuotaika. Nors Boards Of Canada tęsia nostalgišką kelionę į vaikystę, šio albumo atmosfera yra tamsesnė nei ankstesnių darbų ir persismelkia apčiuopiama paranojos banga. Duetas visąlaik turėjo disorientuotą savo muzikos srovę, ir tai iš dalies yra dėl išskirtinių jų analogiškai sintezuotų moduliacijų. Tuo pačiu Geogaddi, rodos, suprojektuotas pažadinti sustingusią atmintį. Iškreipimai sukelia spėliones, ar tik negalėtų kažkas gąsdinančio slėptis po sandariu paviršiumi. Dalis šios tamsos ateina iš neišnaudotos erdvės versijos. Albumas talpina savyje tylą kartu su garsu. Čia nėra meniškai šviesaus karščio kaip Aquarius iš Music Has The Right To Children, čia taip pat dingęs švelnus In A Beautiful Place Out In The Country pastoralizmas. Jų vietoje mes randame klaustrofobiškus Julie And Candy posūkius, vienišą, izoliuotą The Devil Is In The Details, kuriame du sempluoti balsai – verkiančio kūdikio ir moters monologas – visa tai skęsta jau iki tobulumo kruopščiai atidirbtame fone. Gyroscope su savo mechanizuotu mušamųjų loop’u ir moduliuotu vaiko balsu fone, Alpha And Omega su savo daugiasluoksne perkusija – visa tai sudaro intriguojantį Boards Of Canada sukurtos srovės pojūtį. Tiesiog niekieno vaikystė.

Turbūt praėjus mėnesiui po Geogaddi albumo išleidimo internete pradėjo sklandyti gandai apie naująjį Boards Of Canada albumą The Campfire Headphase. Tipiški Boards Of Canada, tik nebe tokie geri kaip tarkim 1998-ais. Albumas iš tiesų nuostabus, jeigu nepradedi lyginti su buvusiaisiais. Tokių darbų niekas niekada nėra sukūręs ir todėl jis bet kokiu atveju yra unikalus ir priverčiantis ploti. Taip, taip, BOC nebėra tokie stiprūs, nebėra tokie intymūs, nebėra tokie vaikiški. Jie tiesiog bando atkartoti super sėkmingą formulę, ir jiems tai pavyksta. Tačiau BOC pamiršta, kad su kiekvienais metais žmonių reiklumas didėja. Naujausias albumas šiek tiek nykokas, blankus, bespalvis. Jis tiesiog nebėra toks, koks buvo Music Has The Right To Children. Bet negi galima teisti grupę vien už tai, kad kažkada ji sukūrė geresnį darbą nei yra įmanoma? Todėl ir sakau šioje vietoje reikia išvengti lyginimo ir tiesiog klausytis… Išgirdus jį kaip atskirą leidinį supranti, kad The Campfire Headphase nepriekaištingas, malonus ir egzotiškas. Visi taip keičiasi, keičiasi nebespėji jų aplenkti, tuo tarpu šaunieji BOC stovi vietoje ir visus toliau labai džiugina. Tokios kompozicijos, kaip Peacock Tail, Slow This Bird Down, Dayvan Cowboy, Hey Saturday Sun priverčia užmiršti bet kokią praeitį, bet kokias BOC sėkmes bei įvertini tik dabartį ir jos grožį.

Naudota informacija: www.sutemos.net || www.boardsofcanada.com || www.discogs.com || www.warprecords.com